Esė kildinamas iš prancūziško žodžio essayer, kuris reiškia bandyti, essai – bandymas. Būtent tokia pirminė žodžio reikšmė tarsi šiek tiek atpalaiduoja ir leidžia priimti šį žodį, kaip nuorodą į neįpareigojantį kūrinį, kuriuo save tik išbandome, dėliodami mintis. Deja, iš šio žodžio pirminės sampratos rašant realiai lieka tik tiek, kad jis teikia daugiau laisvių rašytojui, nei kito žanro tekstas. Geras esė turi aiškią idėją, savo logiką, išbaigtumą, savitą originalų minčių dėstymo stilių. Esė gali būti labai įvairus: publicistinis, asmeninis, literatūrinis, mokslinis, taip pat skirtingas savo temomis – geografinis kelioninis, istorinis informacinis, kultūrinis ir kt.
Kyla klausimas, kaip pasiekti tokį lygį, kuriame būtų galima susieti aiškią mintį su tarsi neįpareigojančiu bandymu, griežtą logiką su spontaniškomis asmeninėmis įžvalgomis. Prieš rašant, pirmiausia būtina pagalvoti apie savo skaitytoją ir apmąstyti savo pažiūras, nuomonę, kiek jos yra subjektyvios ir gali būti kitiems įdomios ar suprantamos. O toliau pasitelkiamos kelios esė rašymo strategijos.
Rašydamas esė studentas turi perskaityti daug literatūros pasirinkta tema ir aiškiai bei argumentuotai išdėstyti savo kritinį požiūrį į mokslinėje literatūroje pateikiamus teiginius, nagrinėjamas problemas. Jis turi pats analizuoti jas, pasiūlyti sprendimo būdus, nustatyti būsimų tyrimų kryptis, pakviesti į diskusiją. Esė be argumentų (lot. argumentum – „įrodymo pagrindas“) – tai ne esė, o neaiškios paskirties rašinėlis.
Esė yra laisvos kompozicijos darbas, tačiau skiriami keli pagrindiniai jo etapai:
- temos pasirinkimas,
- įvadas, pagrindinė dalis,
- literatūros ir elektroninių šaltinių sąrašas,
- priedai.
I. Temos pasirinkimas
Dažniausiai studentai renkasi temą iš dėstytojo pasiūlytų temų sąrašo, tačiau, darbo vadovui pritarus, studentas gali pasiūlyti savo originalią, gerai išmanomą arba jį dominančią temą.
Pasirinkę ar pasiūlę jums įdomią temą darbo procesą
- pradėkite nuo literatūros paieškos, išsiaiškinkite, ar bus pakankami literatūros šaltinių jūsų esė parašyti;
- atidžiai apsvarstykite su esė susijusius klausimus, problemas;
- atsakykite į klausimus, kokios prielaidos, koks bendras požiūris vyrauja pasirinkta tema, kokie su ja susiję terminai, atraminiai žodžiai;
- nuspręskite, kokios nuomonės, mintys turėtų būti būtinai išsakytos, kurios iš jų plėtojamos arba tik paminimos.
II. Įvadas
Anot Aristotelio, pradžia – daugiau negu pusė viso darbo. Trumpoje (vienos ar dviejų pastraipų) įvadinėje dalyje pristatykite esė temą, problemą, o jos pabaigoje – su aptariamu dalyku susijusią tezę. Stenkitės sukelti skaitytojo susidomėjimą, suformuluoti intrigą.
III. Pagrindinė dalis
Nors esė rašymo forma gana laisva, egzistuoja keli būtini pagrindinės dalies (teksto) struktūriniai elementai.
- Laikytis plano ir pagrindinių tezių bei jų argumentų, nuosekliai jungti pastraipas.
- Stebėti, ar visi argumentai veda prie išvadų ir apibendrinimo.
Kiekviena nauja mintis rašoma iš naujos pastraipos (apie 100 žodžių) arba kelių pastraipų. Minčių seka gali būti priežastinė išvestinė, lyginamoji arba tiesiog teminė, pvz., apie tą patį objektą pirmoje pastraipoje (keliose pastraipose) kalbėti istoriškai, antroje – estetiškai, trečioje – etiškai, arba pirmoje – egzistenciškai, antroje – socialiai, trečioje – kultūriškai, arba pirmoje – lokaliai, antroje – globaliai, trečioje – asmeniškai.
Kiekviena pastraipa turi turėti jungtį su kita pastraipa. Jei ta pati mintis plėtojama per dvi pastraipas, žiūrima, kodėl: ar jos viena kitą papildo, ar plėtojama priešinga linkme. Jei papildo, tai koks esminis jų skirtumas, kodėl jos atskirtos viena nuo kitos.
Jei norima įvertinti kelių skirtingų perspektyvų argumentus, sumuojami „už“ ir „prieš“ argumentai iki prieinama prie išvadų.
Kiekviena mintis pateikiama aiškiai, negalvojant, kad skaitytojas pats viską supras arba viską žino.
Suderinami esminiai teiginiai, mintys ir jų išdėstymas, pasitikrinant, kas užėmė svarbiausią vietą, ar reikiama mintis. Ar jos neužgožė antraeilės reikšmės mintis ir mažiau reikšmingos pastraipos?
Patikrinama apimtis (gali būti nuo visai trumpo iki vidutiniško (apie 2 000 žodžių), t. y. 20 pastraipų, o kartais ir ilgesnis esė). Nereikalingų sakinių rekomenduojama atsisakyti.
Patikrinama, ar nuosekliai sujungta informacija, panaudoti pavyzdžiai, argumentai, citatos, suderintas pasakojimo laikas (esamasis, būtasis, būsimasis).
IV. Literatūros ir elektroninių šaltinių sąrašas
Dėl citavimo svarbos jie turi būti pateikiami griežtai pagal nustatytą tvarką. Tvarką rasite VDK bibliotekoje arba VDK bibliotekos tinklaraštyje įraše, pavadinimu
Patarimai rašto darbams.
V. Priedai
Prieduose pateikiama pagrindinę darbo dalį papildanti informacija (sunumeruotos lentelės, paveikslai, schemos), tekste turi būti pateikiamos nuorodos į tam tikrus priedus.
Sėkmė bus garantuota, jeigu laikysitės toliau pateikiamų bendrųjų gero esė principų.
1. Aiški struktūra:
- Sudarykite paprastą darbo planą ir kur įmanoma pasižymėkite pastabas. Rašydami planą nuolatos jį peržvelkite ir pataisykite.
- Įsitikinkite, kad žinote, kurlink plėtojamos esė išsakomos mintys, t. y., kokių išvadų siekiate. Išvadas susiekite su įvadine dalimi. Išvados nėra atskiriamos atskira dalimi, yra sudedamoji pagrindinės dalies dalis.
2. Turinys atitinka esė pavadinimą
- Nerašykite visko, kas jums žinoma ar girdėta pasirinkta tema.
- Stenkitės atsakyti į darbo pradžioje suformuluotą tikslą.
3. Esė pavadinimas prisimenamas visais jo rašymo etapais
- Visada prisiminkite darbo pavadinimą.
- Kiekviena pastraipa turi paliesti konkrečius pasirinktos temos aspektus.
4. Vengiama šališkumo
- Pateikite nuomonių ir vertinimų įvairovę.
- Apgalvokite, kokie argumentai pagrįs jūsų mintis (kokie veiksniai, prielaidos būdingi jūsų argumentams).
5. Pademonstruojamas žinių gilumas
- Kruopščiai išanalizuokite nagrinėjamą problemą, atskleiskite, kad ją suprantate.
- Venkite vadovėliuose ir paskaitų metu išdėstytos medžiagos.
- Nenaudokite su esė tema nesusijusios medžiagos.
- Savo teiginius paremkite tinkamais pavyzdžiais.
- Cituokite taikliai, tačiau saikingai.
- Vietoje argumentų nepateikite pavienių nuomonių sąrašo.
6. Naudojami sudėtingesni analizės ir vertinimo metodai
- Nagrinėjamą medžiagą padalykite į atskiras dalis, padėsiančias atskleisti tiriamų dalykų esmę.
- Vartokite tinkamas sąvokas.
- Atidžiai ir kritiškai įvertinkite argumentus. Pažymėkite, kurie argumentai, jūsų nuomone, svarbiausi, pagrįskite kodėl.
- Venkite abstrakčių apibendrinimų.
7. Rašoma akademine kalba
- Aiškiai (vartokite tinkamus terminus).
- Glaustai (pateikite kondensuotą informaciją).
- Suprantamai (vartokite paprastus žodžius).
- Venkite žargono.
- Akademinis darbas nerašomas antruoju asmeniu (tu pareiškei, tavo teiginiai ir pan.). Patartina nerašyti ir pirmuoju asmeniu (aš manau, mano manymu ir pan.).
Svarbu: svetimų idėjų pateikimas kaip savų iš esmės reiškia intelektinės nuosavybės vagystę (Greetham, 2008). Plagijavimo pavojus slypi tuomet, kai esė rašomas skubotai, „pametant“ pateikiamų minčių autorius, kitaip tariant, nesilaikant citavimo taisyklių.
Pora patarimų, apie tai, kaip rašyti esė:
- Niekada nebaikite pastraipos pavyzdžiu arba citata.
- Nebijokite rašyti visko labai aiškiai. Dar niekam pažymys nebuvo numažintas už tai, kad tekstas buvo per aiškus.
- Trumpos dėstymo pastraipos pabaigoje visada užsiminkite apie tai, kas bus rašome sekančioje pastraipoje. Ši užuomina dar vadinama sakiniu-tiltu. Tai kaip tiltas tarp dviejų atskirų dėstymo pastraipų. Jo pagalba išvengsite vadinamų minties šuolių.
© Patarimus parengė VDK Informacijos ir Karjeros centro vedėja Dalia Jonikienė.
.jpg)
