Alvydo Donėlos fotografijų paroda Vilniaus fotografijos galerijoje

Alvydas Donėla

PARAIŠKOS / APPLICATIONS

             2018 m. gruodžio 4 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Alvydo Donėlos fotografijų paroda „Paraiškos“.

            Parodoje pristatomi darbai iš 2016–2018 m. kurto ciklo tuo pačiu pavadinimu „Paraiškos“ (angl. applications). Alvydą Donėlą domina kompleksiško požiūrio į kūrybinį procesą aspektai fotografijoje. Projekte „Paraiškos“ autorius ieško būdų kalbėti apie fotografiją per dinaminius dėsnius, skatinančius įsivaizduoti ateities galimybių tapsmus ir tuo besiskiriančius nuo išbaigto statiško tobulumo.

Kūrybinio proceso metu A. Donėla siekia priartėti prie momento, kuriame buvusios ir būsimos įvykio reikšmės reiškiasi maksimaliai vienodai, taip įgydamas atsvarą prieš fotografiją įkalinančias atminties ir praeities jėgas, sužadindamas išlaisvinantį vaizdinių generavimo veiksmą. Belaikė fotografija tampa trukmiška, kuomet dabartyje vaizdinius organizuojantis suvokimas, veikiantis pasiūlytame neapibrėžtume ir nepaslysdamas ant atminties nostalgijos, imasi gaminti gyvus, linijinę atminties ir laiko chronologiją griaunančius vaizdinius. Tokiomis sąlygomis kuriamame fotografiniame atvaizde kylanti įtampa suteikia galimybę patirti kompleksinį fotografinį laiką, kuris nutįsta ne tik į praeitį, bet ir į ateitį, o gal net laužo įprastus linijinio, matematinio laiko principus.

Autorius paraišką apibrėžia kaip atskaitos tašką, kuris savyje turi laiko kreiptį, tačiau negarantuoja konkretaus rezultato. Tai tarsi veiksmą atpalaiduojantis aktas, forma, tam tikras būdas ar principas, kuriuo provokuojamas ar iškviečiamas kismas, įgalinantis skverbtis už cikliško pastovumo.

 Alvydas Donėla (g. 1980 m.) baigė taikomosios fotografijos studijas Vilniaus dizaino kolegijoje bei fotografijos ir medijos meno magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 2018 m. Gyvena ir kuria Vilniuje.

 ---

Primename:

Kiekvieną savaitę rengiame paskaitas apie fotografiją "Prospekto" fotografijos galerijoje. Gruodžio 28 d. 17.30 val. Agnės Narušytės paskaita.

Programa: http://photography.lt/lt/paskaitos.html

FB: https://www.facebook.com/events/1034585773384999/

Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijų parodos

Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google'o iki algoritmo

                  Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 20) rugsėjo 14 d. 18.00 val.  atidaroma grupinė fotografijos paroda “Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google'o iki algoritmo“. Atidaryme dalyvaus parodos kuratorius Paul Paper. Vakaro metu gros Mavros Skylos, ievaie, yfyf.

              "Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google'o iki algoritmo“ nagrinėja kaip programos, aplikacijos ir dirbtinio intelekto technologijos formuoja ir keičia fotografijos diskursą, mesdamos iššūkį tradicinėms medijos riboms. Įvairios programos ir paslaugos (Google, Photoshop, Flickr, Snapchat, vizualinio atpažinimo programos ir t. t.) suteikia mums vis naujų įrankių vaizdams gaminti, mąstyti fotografiškai. Technologinės sąsajos (interfaces) ne vien pasitarnauja kuriant fotografiją, tačiau gali tapti ir pačia fotografinių projektų logika.

           Pristatomi autoriai siūlo perspektyvas, leidžiančias diskutuoti ir kelti klausimus apie technologinių pokyčių procesus. Nuo traumuojančių įvykių problematikos ir neprieinamų vietų specifikos nagrinėjimo per technologinę mediaciją, iki žaidimo mūsų lūkesčiais dėl visur sutinkamos Photoshop'o manipuliacijos. Nuo vadinamųjų išmaniųjų stebėjimo sistemų (Esthera Hovers) ir politiškai jautrių vietų cenzūravimo iki kasdienių glitch‘ų (Mantas Grigaitis). Nuo autorinių teisių žaidimo tokiose kolektyvinėse platformose kaip Flickr (Penelopė Umbrico) iki bendrinės komunikacijos tyrimo iš vienos labiausiai fotografuojamų vietų planetoje. Ir, nuo Photoshop'o naudojimo atvaizdams kurti (Aaronas Hegertas) iki vaizdo, kuris jau beveik nefotografinis.

           Kartu su paroda yra išleidžiamas žurnalas „Fotografija“, kuris yra savotiškas parodos katalogas, dar plačiau atskleidžiantis ir nagrinėjantis temą. Jame keturios esė (Kate Palmer Albers, Roksana Filipowska ir Marijana Rayl, Ilaria Speri, Alise Tifentale) lokalizuoja aptartų autorių darbus platesniame socialiniame, istoriniame bei meniniame kontekste.

                Fotografija, kuri 21-ame amžiuje ženkliai pasikeitė, yra stipriai veikiama minėtų pokyčių, kai kuriais atvejais net funkcionuodama kaip jų dalis. Šie meno darbai susiduria su technologizuotu mūsų pasauliu. Jie kalba apie pokyčius, kuriuos mažai kas numatė. Būdami taip giliai panirę, (beveik) galime pajusti viso to skausmą.

                  Paroda veiks iki spalio 13 d. 

Arūnas Baltėnas

Dirbame. Esame

                  2018 rugsėjo 18 d. 17.30 val. Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma Arūno Baltėno fotografijų paroda „Dirbame. Esame“.

                    Dauguma šios parodos fotografijų sukurta 2016–2017 metais.  Jų herojai – įvairiausių profesijų atstovai. Per kelis metus buvo nufotografuota apie 200 įvairiausių sričių specialistų, tačiau į parodą tilpo vos trečdalis. Ir likusi medžiaga – sutvarkyta ir (kartu su parodoje esančia) turėtų atsidurti kuriame nors valstybės archyve.

                   Šis darbas ir buvo sumanytas kaip įvairiausių dabar Lietuvoje esamų profesijų atstovų fotografijų rinkinys, skirtas ateityje gyvensiantiems mūsų ainiams. Konkrečiu istoriniu momentu sukurtas dirbančios šalies „portretas“.

                 Vis dėlto autorius neatsispyrė pagundai dalį šios kolekcijos fotografijų parodyti dabar – juk dažnai net nepastebime daugelio tyliai besidarbuojančių, nuoširdžiai savo profesijai atsidavusių žmonių, be kurių gyvenimas tiesiog sustotų. Alternatyvus šios parodos pavadinimas buvo tiesiog: „Mes“.

                    Paroda veiks iki spalio 6 d.

Arūnas Baltėnas (g. 1956, Kaune). 1979 baigė Vilniaus universitetą. 1980–1982 Lietuvos MA Matematikos ir kibernetikos instituto aspirantas, 1982–1984 jaunesnysis mokslinis bendradarbis. 1985–1990 Dailės instituto Dailės paminklų sąvado fotografas. 1990–1993 Lietuvos kultūros ir meno instituto fotografas. Nuo 1995 R. Paknio leidyklos meno vadovas. Nuo 1982 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Surengė per dešimtį personalinių ir grupinių aprodų, išleido ne vieną autorinę knygą, dalyvavo kitų autorių knygų sudaryme.

 

Lietuvos fotomenininkų sąjunga kviečia

Vilma Samulionytė

Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas

2018 m. sausio 16 d. 17.30 val. atidaroma Vilmos Samulionytės paroda “Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas” Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius).

Paroda „Liebe Oma, Guten Tag!, arba Tylos paktas“ sudarytas iš vizualinės medžiagos, rastos ir užfiksuotos kuriant Vilmos Samulionytės ir jos sesers Jūratės Samulionytės dokumentinį filmą „Močiute, Guten Tag!“.

Ekspoziciją sudaro trys dalys (trys laikotarpiai), pasakojančios apie tris skirtingus autorės močiutės, Lietuvos vokietės Ellos (Elės) Fink (Finkytės) Šnipaitienės gyvenimo etapus skirtingose santvarkose. Pirmosios dalies laikotarpis (prieškario Lietuvos) neprisimenamas ir nepatirtas, žinomas tik iš pasakojimų ir rastų fotografijų; antrosios dalies realijos (gyvenimas pabėgėlių stovyklose per Antrąjį pasaulinį karą) tiesiogiai autorei taip pat nepažįstamas, atliekant tyrimą ši leidinio dalis sukonstruota iš pačios atradimų ir istorinių faktų; trečioji dalis (gyvenimas sovietinėje Lietuvoje) grįsta egzistuojančia patirtimi. Bandant šias dalis kaip nors atskirti, nepavyksta išvengti jų susipynimo ir tam tikros informacijos pasikartojimo. Tai daugiau ekspedicija į savo šeimos vokiškosios dalies patirtį pokario Lietuvoje ir dabartinio Kaliningrado srities pasienyje. Amžininkų, kurie papasakotų, „kaip viskas buvo iš tikrųjų“, nedaug. Todėl atsiranda daug spėlionių, nuojautų, vizualinių sąsajų per fotografijas; ieškoma geidžiamų rezultatų, taip supriešinant faktą ir įsivaizduojamybę, kvestionuojant atmintį ir jos ilgaamžiškumą, įsisamoninant interpretacijos galimybę.

Laiškas per visą parodos ir filmo kūrimo laiką egzistuoja kaip tikras ar simbolinis ryšys tarp išskirtos šeimos narių, skirtingų santvarkų, Rytų ir Vakarų, gyvųjų ir mirusiųjų. Laišku sūnėnas Erwinas ieško savo tetos Ellos Fink, matytos paskutinį kartą traukiantis į vakarus traukinių stotyje, kažkur dabartinės Lenkijos teritorijoje. Sesuo Ema praneša Lietuvoje gyvenančiai seseriai, kad po sunkios ligos mirė jų mama, kur ir kaip ją palaidojo, bei sveikina sesers vyrą kaip naują šeimos narį. Tik iš pasakojimų žinome Kazimiero istoriją ir jo siųstą laišką, kuris neišliko, bet dėl to ne mažiau kursto vaizduotę apie jaunystės aistras, lūkesčius, viltis. Taip pat daug vėliau skaitome Elės Šnipaitienės gyvenimo aprašymą, kur ji, kreipdamasi dėl pensijos, turi surašyti, kur dirbo per visą savo gyvenimą. Ant voko jau dukters Violetos ranka užrašyta antrašte „Paskutinis mamos laiškas“ yra kaip ir atsisveikinama su Ella-Ele Fink-Finkyte-Šnipaitiene.

Epizodiškas fotografijų dėliojimas užpildo kai kurias nežinios ertmes bei sudaro tam tikras įvykių sekas. Atsiranda nedidelis to laiko buities patyrimas. Jungtyje su laiškų tekstais yra vos juntamas to laiko jausmas, žmonių, kuriuos pažinojai tik senus, buvimas jaunais.

PRIEŠISTORĖ

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Rusijai ir Vokietijai dalijantis  pasaulį, greta daugelio teritorinių susitarimų taip pat vyko derybos ir dėl apsikeitimo etniniais gyventojais. Taip 1941 m. pavasarį, vykdant pasirašytos sutarties sąlygas, Lietuvos vokiečiai Reicho užsienio politikos operacijos „Heim ins Reich“ (liet. „Namo į imperiją“) metu buvo priversti keliauti į savo „tėvynę“.  Parodos, o taip pat ir filmo priešistorė – įvykiai, atsitikę kaip tik tuo metu netoli Kudirkos Naumiesčio, Bajoraičių kaime, autorės močiutei Ellai Fink su šeima traukiantis iš Lietuvos. Iki 1944 m. Finkių šeima gyvena vokiečių okupuotoje teritorijoje (dabartinė Lenkija). Tvyrant visuotiniam chaosui ir nerimui karo pabaigoje Ella Fink su savo pussesere Mėta nusprendžia grįžti šiek tiek ryčiau, arčiau gimtinės, niekam nesakydamos to sprendimo priežasties. Lietuvoje jos buvo registruotos tik 1946 m. kaip iš nacistinės Vokietijos išgelbėtos Lietuvos pilietės (sulietuvintais vardais ir pavardėmis – Mėta Finkytė ir Elė Finkytė). Vėliau nė viena neprisipažino, kodėl jos sumanė grįžti. Mėta visada sakydavo, kad Elė norėjo susirasti savo Kazimierą, o močiutė sakydavo, jog Mėta kažkur „turėjo berną“ ir norėjo jį susitikti.

Po 35 metų, 1979 m., prasidėjus vadinamajam režimo atšilimui, per karą išskirtos šeimos nariams vėl leista susitikti. Į Vilnių iš Vakarų Vokietijos atvyksta Elės jaunesnioji sesuo Selma su dukra Erika. Ji perduoda savo seseriai Elei 1951 m. jai rašytą mylimojo Kazimiero laišką iš Kanados.

Vilmą Samulionytę labiausiai domina močiutės emocinė patirtis. Kodėl ji nusprendė likti Lietuvoje? Koks buvo gyvenimas pabėgėlių stovykloje Schlawe’je? Kas buvo tas Kazimieras ir ar tikrai būtent jis buvo dingstis grįžti? Kaip ji grįžo į Lietuvą? Ar pagalvojo apie tai, jog kai kurie jos priimti sprendimai bus lemtingi? Ar numanė, kad kai ko nebegalės grąžinti atgal arba pakartoti?

Žinoma, atsakymų į šiuos klausimus po tiek laiko neįmanoma surasti. Kaip autorė pati sako, jog svarbiausia buvo ne rasti atsakymus (kaip bebūtų gaila), o užduoti ir suformuluoti klausimus. Tai tapo labiau patirties įsisąmoninimu ir suvokimu nei bandymu išsamiai atpasakoti.

Vilma Samulionytė (g. 1978) baigė mokslus Kauno technologijos universitete ir FAMU (Kino ir TV fakultetas Prahos menų akademijoje). Dalyvavo ir surengė parodas Lietuvoje, Čekijoje, Slovėnijoje, JAV, Danijoje, Turkijoje ir kt.  Du metus dirbo fotografe Rijade, Saudo Arabijoje. Dabar gyvena ir kuria Vilniuje.

Paroda „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas” veiks 2017 01 16 – 02 17

Filmą „Močiute, Guten Tag!” kino teatruose galima išvysti nuo sausio 12 d.

Leidinys „Liebe Oma, Guten Tag! arba Tylos paktas” bus pristatytas vasario mėnesį.

Galerijos darbo laikas: II-V 12.00-18.00 val. VI 12.00-16.00 val.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga kviečia

Gintautas Trimakas „IŠĖJIMAI“

            2017 m. lapkričio 7 d., 17.30 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) vyks Gintauto Trimako fotografijų parodos „Išėjimai“ atidarymas. Atidaryme dalyvaus parodos autorius Gintautas Trimakas ir menotyrininkė Agnė Narušytė.

Gintauto Trimako kūryba iš Lietuvos fotografijos visumos išsiskiria meditatyvių būsenų atskleidimu, fenomenologine fotografijos suvokimo patirtimi, į kurią įeina menininko, kūrinio ir suvokėjo ryšiai bei suvokimo proceso tyrinėjimai.

Anot menotyrininkės Agnės Narušytės šios serijos fotografijose matosi visada tas pats: į pajūrio kopą atremti mediniai laipteliai, žolė, pripėduotas smėlis, dangus, iš viršaus matomos smėlio, jūros ir dangaus juostos kitame kadre ir smėlis, žolė, miškas – tarpe. /../ Bet gražiausia, kad šis pasikartojimas tik atrodo vienodas. Iš principo visur tokie patys laiptai skirtingi: vieni su turėklais, kiti be, vieni naujutėlaičiai, kiti jau gerokai aplūžę, vienur jie griežtai atsiskiria nuo fono, atitrūkę nuo kopos taip, kad liktų oro tarpas, kitur apnešti smėliu ir jau jame pamažu nykstantys kaip Kuršių nerijoje buvę kaimai. Ir apačioje esančio paplūdimio vaizdas nevienodas. Vienur pripėduota daugiau, kitur – mažiau. Kai kur vaikšto žmonės, kitur stovi du dviračiai, prieš tai išraižę smėlį lenktais dryžiais. Du dviračiai – kaip suporuotos fotografijos, apskritai – Trimako mėgstamas skaičius. Ir jūra – vienur lygi, kitur banguota, bangos didesnės ar mažesnės, raiškiau apibrėžtos putų ar susiliejusios. Ir štai viename vaizde įvyksta stebuklas – trys lygiagrečios bangos sinchronizuojasi su kitoje fotografijoje esančių laiptų pakopomis. /../

Kaip ir paties Trimako fotografavimo veiksmas, kurį jis pakartojo po maždaug keturiolikos metų, gaudamas tą patį ir ne tą patį rezultatą. Anuomet jūra buvo ramesnė, smėlis – lygesnis, nebuvo žmonių, o perskyra – griežtesnė, juodas tarpas tarp kadrų, ir tiek. Dabar, kaskart žvilgtelėdamas atgal, fotografas įterpė trukdį, taip užakcentuodamas judesį, fizinį kūno buvimą toje vietoje, tamsos triukšmą, aplink kurį atverti išėjimai suskamba kontrapunktu – tiesiog matai, kaip judantis žvilgsnis sustoja, kad sugertų erdvę ir šviesą. Kitaip tariant, dabartinis „Išėjimų“ variantas akcentuoja laiką ir kūno judėjimą. Į ankstesnįjį dar buvo galima žiūrėti kaip į suporuotus atskirus vaizdus, o dabar nelieka jokių abejonių – tai ne tiek vaizdai, kiek performanso dokumentacija.

Vienas iš devintame dešimtmetyje iškilusio menininko tikslų buvo įvertinti fotografiją kaip objektą. Prasidėję meniniai fotografijos eksperimentai priartino jį prie abstraktaus idėjinio lygmens bei platesnio fotografijos medijos fenomeno tyrinėjimo. Trimakas iki šiandien savo kūryboje eksperimentuoja su įvairiomis fotografinio vaizdo išgavimo technikomis. Pastaroji Trimako kūryba paskatino ir jaunesnius fotografus eksperimentuoti su pinhole kamera, kaip būdu sulėtinti žvilgsnį, meditatyviai susitapatinti su aplinka ar abstrahuoti jos vaizdus.

Gintautas Trimakas gimė 1958 m. Vilniuje. 1980–1986 m. studijos Vilniaus inžineriniame statybos institute. Nuo 1986 m. dalyvauja parodose. Nuo 1989 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 2000 m. dalyvavo TTL (Trimakas, Treigys, Lukys) grupės veikloje. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje, gyvena Vilniuje. Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.

Paroda veiks iki gruodžio 16 d.

Gintauto Trimako fotografijų galite pažiūrėti ir mūsų bibliotekoje esančiose knygose: