Kvietimas į parodą Taikomosios fotografijos studentams

Penktadienį Vilniaus fotografijos bei Prospekto galerijose atsidaro Šiaulių Fotografijos muziejaus meninės fotografijos rinkinio paroda „Kolekcija“, kurioje XX a. 5–9 dešimtmečių Lietuvos fotografijos raidą reprezentuoja beveik aštuoniasdešimties mūsų šalies autorių kūriniai.

DATA: 2016 07 15- 08 20

VIETA: Vilniaus fotografijos (Stiklių g. 4) bei Prospekto (Gedimino pr. 43) galerijos

KAINA: Nemokamai

Parodoje, kuri eksponuojama dviejose Vilniaus fotografijos galerijose, pristatyti bemaž visų muziejaus kolekcijos autorių rinktiniai kūriniai – beveik aštuonios dešimtys fotografijų, sukurtų sovietų okupacijos sąlygomis ir pirmaisiais atgautos Nepriklausomybės metais, pakankamai išsamiai atskleidžia to laikotarpio Lietuvos fotografijos ypatybes bei patį istorinį laikotarpį ir sąlygas, kuriomis turėjo kurti Lietuvos fotografai. Eksponuojami ir iškiliausi vadinamosios lietuvių fotografijos mokyklos atstovų humanistiniai kūriniai, ir groteskiškos fotografijos, šlovinančios veidmainišką sovietinę ideologiją. Šalia žinomų, jau ikoniniais tapusių profesionalų kūrinių, pateikiamos ir šiandien nepagrįstai primirštų autorių fotografijos bei foto mėgėjų, entuziastų, sekusių Lietuvos fotografijos autoritetus ir sukūrusių įstabių darbų.

Parodos veikimo laikas: „Prospekto“ ir Vilniaus fotografijos galerijoje liepos 15 – rugpjūčio 20 d.

Galerijų darbo laikas:

    II – V 12.00 – 18.00

VI  12.00 – 16.00 

Vytauto Daraškevičiaus fotografijų padora ,,Saulės ratu"

2016 m. balandžio 13 d. (trečiadienį) 17.30 val.

„Prospekto“ fotografijos galerijoje kviečiame į

Vytauto Daraškevičiaus

fotografijų parodos

„SAULĖS RATU“

atidarymą,

kurio metu dalyvaus apeiginio folkloro grupė „Kūlgrinda“.

Jos dalyviai matosi daugelyje parodos nuotrauku.

Paroda bus eksponuojama iki gegužės 7 dienos. 

Parodos lankymas nemokamas.

Daugiau informacijos:

Prospekto fotografijos galerija, Gedimino pr. 43, Vilnius.

Darbo laikas: II–V 12–18 val., VI 12–16 val.

Tel: +370 5 2618338

ALVYDO LUKIO fotografijų knygos pristatymas

Kviečiame visus taikomosios fotografijos studentus ir kitus besidominčius fotografija į Alvydo Lukio fotografijų knygos pristatymą!

2016 m. kovo 31 d. (ketvirtadienį) 17.30 val. 

„Prospekto“ fotografijos galerijoje

 kviečiame į 

Alvydo Lukio fotografijų knygos 

„Kolekcininko užrašai“ 

pristatymą. 

Pristatymo metu, knyga „Kolekcininko užrašai“ galėsite įsigyti už ypatingą kainą.

Renginyje dalyvaus:

Menotyrininkės ir knygos tekstų autorės: Agnė Narušytė ir Milda Žvirblytė.

Knygos dailininkas: Gytis Skudžinskas.

Vertėjas: Jurijus Dobriakovas bei fotografijų autorius – Alvydas Lukys.

Daugiau informacijos:

„Prospekto“ fotografijos galerija, 

Gedimino pr. 43, Vilnius.

http://www.photography.lt/lt.php/NAUJIENOS?id=2495&type=1

Vengų parodos „13 VEIDRODŽIŲ“ uždarymo vakaras

Džiaugiamės atsiradus galimybei ŠĮ PIRMADIENĮ, 2016 m. kovo 7 d.

17.00 – 18.30 val. pakviesti Jus į vengrų fotografijos

parodos „13 veidrodžių“ uždarymo vakarą –

ekskursiją su parodos kuratoriumi Mihály Surányi,

kuri vyks „Prospekto” fotografijos galerijoje, Gedimino pr. 43, Vilnius.

13 veidrodžių

ŠiandienINĖ vengrų fotografija
https://issuu.com/foundationforcontemporaryart/docs/13_mirrors_contemporary_hungarian_p

Pastarieji 25 metai turėjo itin reikšmingą poveikį fotografijai visame pasaulyje. Yra keturios priežastys, kodėl šis laikotarpis toks įdomus fotografijos istorijoje apskritai, o ypač tokių Vidurio ir Rytų Europos šalių, kaip Vengrija.

1989 metais, kartu su politinės sistemos pokyčiais įvykusiais socialistinėse šalyse, atsirado trys skirtingos techninės naujovės – kitą  raidos etapą žyminčios gairės: parduotuvėse pasirodė pirmieji skaitmeniniai fotoaparatai, per 1989 metų Kalėdas dienos šviesą išvydo žiniatinklio standartas ir Europos telekomunikacijų sąjunga paskelbė GSM standartą. Mūsų parodoje ir stengiamasi parodyti, kaip į pokyčius reagavo skirtingos kartos, įvairūs menininkai, kaip keitėsi jų požiūris, temos ir priemonės.

Karta, kuri dešimtojo dešimtmečio pradžioje jau buvo subrendusi, turėjo prisitaikyti prie naujų socialinių ir kultūrinių sąlygų, atviros visuomenės apraiškų, liberalesnių nuostatų bei didesnės konkurencijos. Devintojo dešimtmečio kartai visos naujos sąlygos jau buvo duotos, taigi jiems nereikėjo taikytis prie naujų aplinkybių – jie su jomis augo. Skaitmenizacija, naujos kultūrinės scenos, techninės galimybės, pati žiniasklaida kėlė visiškai naujus klausimus,  taigi reikėjo ir naujo požiūrio.

Mūsų tikslas – atskleisti nūdienos tendencijas per jau pripažintų ir naujų menininkų darbus, parodyti Vengrijos fotografams kylančius iššūkius. Parodoje pateikiamos skirtingos temos, tačiau kiekvieną menininką, kiekvieną seriją sieja daugybė įvairių saitų. Nenorime skirstyti nei darbų, nei menininkų į įvairias temines grupes, uždėdami joms klasikinių temų (pavyzdžiui, portretas, peizažas, konceptualūs darbai, dokumentika) etiketes. Kiekvienas jų vadovaujasi skirtinga nuostata – nuo klasikinio fotografijos žanro iki medijos – tačiau jie atskleidžia įvairiapusį scenos įspūdį. Pateiksime keletą būdingų atsakymų į iššūkius, iš esmės radikalių atsakymų.

Parodos kuratoriai: Rita SOMOSI ir Mihály SURÁNYI

Parodos dalyviai: Benedek BOGNÁR, Ákos CZIGÁNY, Imre DRÉGELY, Ágnes EPERJESI, Gábor GERHES, Luca GŐBÖLYÖS, Gábor KEREKES, Dániel KOVALOVSZKY, Gábor Arion KUDÁSZ, Ildikó PÉTER, Lenke SZILÁGYI, Dezső SZABÓ, Balázs TELEK.

Daugiau informacijos:

Prospekto fotografijos galerija, 

Gedimino pr. 43, Vilnius.

Parodos „LAISVĖS GYNIMO NAKTIS“ atidarymas

2016 m. sausio 12 d. (antradienį) 18.15 val.

„Prospekto“ fotografijos galerijoje kviečiame į

fotografijų parodos

„LAISVĖS GYNIMO NAKTIS“

atidarymą ir susitikimą su autoriais

PARODOS ATIDARYMO VAKARĄ GALERIJA VEIKS IKI 24.00 VAL.

2016 m. sausio 12 d. (antradienį) 18.15 val. maloniai kviečiame į fotografijų parodos „Laisvės gynimo naktis“ atidarymą ir susitikimą su parodos autoriais „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius). Parodoje bus eksponuojama 21 autoriaus fotografijos.

http://www.photography.lt/lt.php/Parodos

http://www3.lrs.lt/pls/inter/sausio_13?p_r=20079&p_k=1&p_d=202873

Lemtingus, kupinus įtampos 1991 metų sausio įvykius primins „Prospekto“ fotografijos galerijoje sausio 12 dieną atidaroma paroda „Laisvės gynimo naktis“.

Parodoje eksponuojama daugiau nei šimtas fotografijų, liudijančių, kokie vieningi ir stiprūs buvome prieš 25-ius metus. Įtaigūs tų dienų fotometraštininkų – Z.Nekrošiaus, V.Usinavičiaus, J.Kazlausko, R.Požerskio, V Jasinevičiaus ir kitų darbai priartins praeitį ir leis pajausti ano laiko dvasią.

Taikūs Lietuvos žmonės tomis sausio dienomis ir naktimis su viltimi matyti laisvą Lietuvą budi prie Parlamento rūmų – „Lietuvos širdies“, nuo Sovietų armijos agresijos gina spaudos rūmus, Televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komitetą, visa Lietuva atsisveikina su kruvinosios sausio 13 nakties aukomis – tai tik dalis, bet labai reikšminga istorinio kelio į Nepriklausomybę, į šią dieną atkarpa, kurią bandoma atspindėti iš tūkstančių kadrų atrinktoje parodoje. Fotografijų atspaudai iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos fondų ir autorių archyvų.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Parodoje eksponuojamos šių autorių fotografijos:

A. Barzdžius, V. Daraškevičius, V. Gulevičius, R. Jankauskas, A. Jankūnas, V. Janulis, V. Jasinevičius, A. Juozapaitis, V. Juraitis, J. Kazlauskas, M. Kulbis, P. Lileikis, Č. Montvila, Z. Nekrošius, R. Neverbickas, A. Petrulevičius, R. Požerskis, A. Sabaliauskas, V. Usinavičius, R. Zolubas, A. Žižiūnas.

Paroda bus eksponuojama iki sausio 30 dienos. Parodos lankymas nemokamas.

Prospekto fotografijos galerija, Gedimino pr. 43, Vilnius.

Darbo laikas: II–V 12–18 val., VI 12–16 val.

Tel: +370 5 2618338

Kviečiame į kolektyvinės fotografijų parodos „Post scriptum“ atidarymą

Gruodžio 16 d., trečiadienį, 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma kolektyvinė fotografijų paroda „Post scriptum“. 

Parodos dalyviai: Akvilė Anglickaitė, Arnas Anskaitis, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, Remigijus Pačėsa, Titas Silovas, Gytis Skudžinskas, Laisvydė Šalčiūtė, Algirdas Šeškus, Arturas Valiauga, Gintaras Zinkevičius, Algimantas Žižiūnas. 

Paroda bus eksponuojama iki 2016 sausio 9 dienos.

„Post scriptum“

Parodoje „Post scriptum“ išvysime vaizdinių ir verbalinių tekstų dialogą. Čia šalia fotografijos, joje ar vietoj jos visada lygiavertę poziciją užims ir rašytinė informacija. Tačiau tekstas šiuo atveju neatlieka vien metrikos ar aprašymo funkcijos: parodos darbų užrašai yra sudėtinė kūrinio dalis, išplečianti vaizdo suvokimo ir interpretavimo galimybes.

Parodoje eksponuojami darbai sukurti įvairiu laiku, tad ir vaizdo bei rašytinio teksto santykis juose gana skirtingas bei įvairialypis, parodantis galimų variacijų aibę. Rašto kalba kartais atsargiai papildo ir pratęsia matomo atvaizdo mintį, kartkartėmis ironizuoja, o kartais ir užima atvaizdo vietą.

Ankstyviausi darbai parodoje yra XX a. 7–8 dešimtmečiais sukurtos brolių Černiauskų ar Algimanto Žižiūno fotografijos, juose dar visiškai tradicinė fotografija – portretas, bet nuotraukas lydintys prierašai – jau ne darbų aprašymai, o autorių ar vaizduojamų personažų emocinių jausenų atspindys. „Nuobodulio“ kartos autoriai tekstus „įkelia“ į pačią fotografiją, jie tarsi ir pratęsia pirmtakų tradiciją, tačiau jų darbuose juntama ir ironijos dozė užfiksuoto vaizdo atžvilgiu. Dar kiti autoriai naudoja suvenyrinio atviruko, reklaminio stendo ar videofilmo titrų principus ir tikrina, kas suvokėjui daro didesnį poveikį – užfiksuoti vaizdai ar užrašyti pranešimai (Arturas Valiauga, Gintaras Zinkevičius). Jaunesnės kartos menininkai parodo, kad vaizdas kartais apskritai nebereikalingas, kad daug kartų aprašytas ir chrestomatiniu tapęs atvaizdas gali būti atpažįstamas ir projektuojamas mūsų sąmonėje. Laisvydė Šalčiūtė žongliruoja chrestomatiniais atvaizdais tol, kol nelieka nei vizualinio, nei verbalinio pranešimo viršenybės, o Arnas Anskaitis užduoda lingvistinę mįslę: ar bandymas įamžinti kartu netampa ir pabaigos pradžia?

Tad šios kolektyvinės parodos darbai – tarsi grynosios fotografijos post scriptum, tai, kas nebetelpa į pagrindinį pranešimą, bet nepamirštama pridėti kaip mintį papildantis ir išplečiantis taiklus aforizmas.

Prospekto fotografijos galerija, Gedimino pr. 43, Vilnius.

Darbo laikas: II–V 12–18 val., VI 12–16 val. Tel: +370 5 2618338

Sauliaus Saladūno fotografijų parodos „PLOKŠTUMOS“ atidarymas

Lapkričio 17 d., antradienį, 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Sauliaus Saladūno fotografijų paroda „Plokštumos”. Atidaryme dalyvaus autorius. Paroda bus eksponuojama iki gruodžio 5 dienos.

„Plokštumos“

Tai naujai sukurta fotografijų serija, kurioje moksliškai pagrįstą plokštumos supratimą bandoma perteikti fotovizualinėmis priemonėmis.

"Galvojant, kad fotografija yra realybės reljefo atvaizdas, gebantis gana tiksliai perteikti tikrovės materiją. Bet visada žvelgiant į ją atsimuši į plokštumą  ir tik vaizduotėje suvoki jos reljefiškumą. Vienu metu sugalvojau kaip sustiprinti fotografinio vaizdo tikrovės iliuziją priduodant lyg trimatės erdvės suvokimą. Atrodė, kad jau kažkas užčiuopta ir norėjosi tą kūrybos etapą tęsti. Neužteko jėgų atitrūkti nuo tuo metu labai stiprų fotografinį poveikį dariusių Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko fotografiniu vaizdų realybės. Vėliau nuobudolio estetikos laikotarpyje perteikia materialios  realybės tikrovę savaip.

Gyvenimo paprastumo dėsniai banguoja, kartojasi, gal kartais ir užčiuopia naujoviškas formas ar vizualines  išraiškas. Tačiau to bangavimo fotografinės plokštumos neduoda ramybės, juolab, kad kaip siena į kurią kaskart atsimušęs susižeidi.

Taigi plokštumos!

Jos yra dvi, viena, kurią visa gyvenimą gali vizualizuoti, transformuoti ar perstatinėti, o kita kuri tylėdama stebi tave ir tavo pastangas ją suprasti ar įveikti. Svajonės pasąmonėje suformuoja iliuzijas ir mes atsiduriame lyg tarp dviejų plokštumų – tikrovės vaizdo ir perkeltos į kopiją. Čia kaip sapno ir tikrovės sukurta erdvė kurioje kiekvienas labai  individualiai suvokiame ir interpretuojame  išgyvenimų patirtis. Plokštumos paviršiaus reljefas, faktūra šiais skaitmeninės vizualizacijos laikais veikia kaip informacinis triukšmas. Taigi, tas paviršius ir yra šiuolaikinis informacinis kodas, kuris perteikiamas kūryboje.

Galbūt vieni nuėjo į fotografinio vaizdo gilumą, o kiti manau pasislinko atgal į paviršių. Kuo daugiau prie to paviršiaus vaizdų prisiliečiama, tuo įdomiau, gal tik nedaugeliui suvokiamas prasmes matant.

Temos pasirinkimas tai ilgalaikio kūrybinio gyvenimo brandinta tema, tai naujas subtilus vizualinės reikšmės šiuolaikinėje fotografijoje reiškinys", - Saulius Saladūnas

„Marsas Vilniuje“

Pastaruoju metu esame sužavėti žiniasklaidoje išplatintomis Marso planetos fotografijomis. Jau nuo 2006 m. aplink Marsą skrieja „Mars Reconnaissance Orbiter“ (MRO) zondas, kuris stebimus vaizdus nepertraukiamai fiksuoja MRO borte integruota didelės skiriamosios gebos eksperimentine fotosistema HiRISE. Būtent ši sistema mums suteikia galimybę išplėsti fotografinio vaizdo sampratą ir pamatyti tai, kas iki šiol buvo modeliuojama tik fantastiniuose trimatės skaitmeninės grafikos kūriniuose.

Neįtikėtino grožio, keistumo, spalvų, faktūrų ir reljefų kosminiai peizažai nukelia vaizduotę anapus pažįstamo laiko ir erdvės, anapus įprastos gravitacijos ir nurodo dar nepažinių, bet galimų horizontų perspektyvas. Šie vaizdai žadina vaizduotę, o įgyta patirtis išlaisvina mus iš konkrečios teritorijos, iš kūniškos patirties kiauto bei jungia smegenų neuronus keistomis kombinacijomis, kurios sukuria begalybės pojūtį ir budina prislopusį pažinimo troškulį.

Kita vertus, tai labai tolimi vaizdai – abstraktūs ir kaleidoskopiški. Tai nerealistinių spalvų, ledinių atspindžių, geometrinės ritmikos, sudėtingų briaunų ir įdubų ornamentuotės. Tokių vaizdų sukeltą euforiją labai greitai pakeičia nuojauta, kad tai kitas, svetimas pasaulis. Jis ne mūsų. Už jo yra dar nuostabesni kristaliniai peizažai ir purpurinės kosmoso šviesos. Tačiau mūsų gyvenimiškas laikas per trumpas šių horizontų akivaizdoje. Juo labiau, kad tyrinėti dar yra ką ir čia pat, pakeliui į darželį, savo kontorą ar auditoriją.

Šias mintis man sukėlė neseniai sukurtas panevėžiečio fotografo  Sauliaus Saladūno fotografijų ciklas „Plokštumos“. Fotografas, kaip tikras archeologas ir apleistų statinių žvalgas, iššniukštinėjo, išlandžiojo, perėjo ir perlipo senuosius Vilniaus kvartalus ir sukūrė neįtikėtinai estetiškų, abstrakčių fotografijų seriją. Šiame naujame autoriaus cikle man įdomiausia yra tai, kaip mums kasdien matomas, laiko nušiurentas Vilniaus senamiesčio sienos fragmentas transformuojasi į begalybėje nutolusį, jau minėtą Marso peizažą.

Tiksliau, tai būtų nebe kosmoso tema, bet nutolę istorijos labirintai. Įdėmiau pažiūrėjus į šias itin tapybiškas kompozicijas, vaizduotoje galima pradėti lukštenti kultūrinius sienų sluoksnius, tyrinėti tinko, dažų, piešinių sąšaukas, persiklojimus ir persiliejimus, įsigėrimus ir įtrūkius. Galima būtų užduoti klausimą, ką atidengia šios dažų plutos? Žinoma, gyvenimų sluoksnius, tylaus mirimo gargaliavimą ir triukšmingos jaunystės riksmą gatvėje, koridoriuje įstrigusio girtuoklio veblenimą ar nedrąsius smuiko garsus palėpėje.

Išsilukštenę, atviri ir byrantys sienų dažų sluoksniai išlaisvina ir šių namų garsus ir kvapus, šeimų istorijas ir namų likimus. Grynoji fotografijos abstrakcija jau kitą akimirką tampa labai konkrečiu vietos pasakojimu, išbaigtu ilgaamžio miesto naratyvu.

Kituose Lietuvos miestuose tokio sodraus sienų palimpsesto tikrai neatrasime. Pritrūks dažų ir tinko sluoksnių, neužteks laiko transformuotų spalvų, netikėtų jų dermių, pelėsių ir suodžių lesūros, nesuskaičiuojamų rankų prisilietimų glazūros.

Visi šie laiko nugludinti ar sušiaušti sienų fragmentai yra neįtikėtinai tapybiški. Tiksliau sakant, tokius juos mums atveria autorius. Ypatingai delikatus spalvų balansas, gęstančių, išnyrančių, pridengtų, sugludusių spalvinių dėmių kompozicijos iš toliau labai primena gerai apgalvotą tapytojo kūrinį, labai tvirtą kompoziciją.

Žinoma, tokiam įspūdžiui sukurti padeda autoriaus pastabumas ir tinkamai parinktas didelis formatas, visus dažų pabrinkimus, nutekėjimus ir krešulius išryškinanti aukštos rezoliucijos spauda ir tokiam vaizdui pritaikytas „akvarelinis“ popierius. Žvelgiant į šias fotografijas sumirga visa abstrakčios tapybos istorija. Juo labiau, kad neretai patys tapytojai sėmėsi įkvėpimo iš tokių, laiko nagais išraižytų sienų vaizdų.

Beje, tyrinėjant šias fotografijas iš labai arti, jų semantika keičiasi – tapybiškumui vietą užleidžia itin raizgus, jau grafiškų, mikroskopinių peizažų labirintas. Taip kasdienybės banalybė, nyksmas ir entropija transformuojami į smagius, optinius žaidimus, į linksmas prasmių konversijas ir žvalgybinius nuotykius.

Kas būtų, jeigu mes šituos spalvingus dažų sluoksnius prilygintume namų gyventojų kartoms, jeigu šią persiklojusią, trupančią ir byrančią gelsvų, rausvų tinko, skiedinio, plytų materiją palygintume su vienuolių, pirklių, nuotakų kaulais, jeigu apdegusius dažų sluoksnius prilygintume tarp šių sienų vykusioms gyvenimo dramoms, aistrų ugnims?

Manau, kad tai įmanoma ir pateisinama. Šiose fotografijose labai taikiai sugyvena kultūrinis, gyvenimiškas ir gamtinis sluoksniai. Maišydamiesi tarpusavyje jie kuria šiuos įspūdingus raštus ir primena, kad svarbu ne tik tai, kas toli, bet ir tai, kas yra čia pat, sienoje. 

Beje, šios fotografijos priminė kitą garsųjį sienų archeologą Brassai (Gyula Halász). Mes šį išskirtinį fotomenininką, visų pirma, žinome kaip dekadentiško naktinio Paryžiaus gyvenimo metraštininką, tačiau jis daug metų fotografavo ir Paryžiaus senamiesčio pastatų sienų faktūras, įrėžimus, subraižymus, įrašus ir piešinius. Jis tokias sienų faktūras matė kaip savotišką miesto fiziognomiką, kaip miesto dvasios ženklus, kaip pirmykščius, mitologinius simbolius.

Dabar šios jo fotografijos apie tuometinio Paryžiaus dvasią pasako daugiau, negu daugelis to meto gatvės vaizdų ar portretų. Sienos gyvos, jos dejuoja, tyli, mato ir prisimena. Tik kartais ir mums patiems reikia jas išgirsti, pamatyti ir prakalbinti.

Virginijus Kinčinaitis

Fotomenininkas Saulius Saladūnas:

Fotografuoti savarankiškai mokėsi nuo 1965 m. Parodose dalyvauja nuo 1978 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1989 m. Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. Trečia kadencija Lietuvos fotomeninkų sąjungos valdybos narys. Dalyvavo visuose 37 tarptautiniuose fotografijos seminaruose Nidoje. Surengė per 20 personalinių parodų Lietuvos miestuose ir užsienyje. Darbai eksponuoti ir apdovanoti grupinėse parodose: Japonijoje, Rusijoje, Čekijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV.

Lietuvos fotomeninkų sąjungos aukso ženklas ir diplomas už kūrybinius nuopelnus. Darbai spausdinti leidiniuose: „XX a. Lietuvos fotografijos antologijoje“; „Atsisveikinant su XX amžiumi“; „Lietuvos fotografija vakar ir šiandien“; fotografijų albumuose: „Dovana“; „PF“; kataloguose ir spaudoje. Išleistas „Panevėžio albumas 50 savaičių“ (su Liudos Jonušienės tekstais. 2003 m.)

Pagrindinės fotografijos kūrybos temos ir darbų serijos: „Provincija“ (foto etiudai); „Kūnai“ (akto fotografija); „Vorkutlag“ (lagerių ir tremties vietos); „Su meile Panevėžiui ir jo žmonėms“; „EU – fotopikselgrafija“; „Plokštumos“.

Prospekto fotografijos galerija, Gedimino pr. 43, Vilnius.

Darbo laikas: II–V 12–18 val., VI 12–16 val. Tel: +370 5 2618338

Alekdandro Šiekštelės paroda „APARTMENTS“

2015 m. spalio 20 d., (antradienį) 17.30 val. maloniai kviečiame į Aleksandro Šiekštelės parodos „Apartments“ atidarymą „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius). 

Parodos atidaryme dalyvaus autorius. Paroda bus eksponuojama iki lapkričio 14 dienos.

APARTMENTS

Ankstesnės savo parodos anotacijoje minėjau, kad gimiau Vilniuje, pirmoje tarybinėje ligoninėje, rašiau, kaip ir kodėl mano kūrybinės ambicijos ir pastangos galiausiai suėjo į fotografiją. Nors esu studijavęs kiną ir noras tapti žymiu kino režisieriumi ne kartą savaip tempė likimo pavadžius, tačiau vis nugalėdavo fotografija. Ir tai baisu, nes ta nelemtoji moteriškė man taip lengvai nepasidavė. Ligą reikėjo gydyti pradžioje, o dabar jau į paviršių išplaukė visos šio negalavimo pasekmės...

Prie savo gyvenimo aprašymo pridėčiau dar, kad esu gimęs ne vienintelį, bet mažų mažiausiai tris, o gal ir keturis kartus. Tai irgi tapo mano biografiniu faktu. Paskutinis gimimas įvyko, kai man sukako 41 metai. Kas prisimena save iki gimimo? Reti individai. Taigi ir aš beveik viską pamiršau, išskyrus tėvus, mokyklą, studijas šen ir ten bei daugumą savo šunų, kuriuos vedžiodavau Vilniaus gatvėmis ir paupiais. Gal dėl to aprašinėti savo biografijos faktus, vadinamąjį „curriculum vitae“, visuomet būdavo nuobodi kankynė. Na, nuo ko gi pradėti – nuo pirmojo ar antrojo gimimo? O gal nuo trečiojo? Ir dar nežinia, ar būsi teisingai suprastas...

Ne, negimiau su fotoaparatu rankose, bet nuo jaunystės su juo nesiskirdavau. Išvykęs į užsienį, į darbą be savo aparato „Leica“ nevaikščiojau, vis kažkokiu savotišku būdu mėginau realizuoti du savo egzistencijos principus – suvokti daiktų tvarką ir išspręsti savo vidines problemas. Ir turiu drąsos teigti, kad esu tas laimingasis, kuriam pavyko realizuoti ir viena, ir kita. Saviraiškoje, sakyčiau, išsisprendė tai, kas atitiko mano išorines vertybes. Neutralizavosi ir vidinės dramos. Visas gyvenimas pavirto kažkokia lengva ir malonia egzekucija, kurioje aš pats beveik jau ir nedalyvauju... Ir visai nesvarbu, ar mano arba kito žmogaus fotografijos geros, ar blogos. Fotografija aktualizuojasi matymo procese ir pats šis begalinis procesas atsispindi fotografijoje. Matyti, pastebėti galima viską – ką tik sugebi ir nori įžiūrėti. Vienus domina spalvota, kitus nespalvota fotografija, vieni įžiūri tonų ir spalvų žaismą, kiti aktualizuoja veiksmo fiksavimą. Visko neaprėpsi, pasirenkama tema. Bet net ir šio ribotumo galimybės formaliai begalinės.

„Why stop the time?...“ – kartą uždavė klausimą žurnalistui vienas Afganistano provincijos gyventojas. Vienaip ar kitaip fotografija save pateisina, jei, žinoma, nesi banalus ir iš begalinės meilės sau nepaveiksluoji vien tik savęs ir serviruotos lėkštės restorane, į kurį užklydai.

Fotografija – at contra. Gyva, ji intriguoja, verčia veikti, nes kiti dalykai nedomina ir tiek nesužavi. Nei tikslieji mokslai, nei kalbos, nei kinas manęs taip nedomino. Praeitis nuobodi, nes visa, kas buvo, susieina į tai, kas yra. Ir tas dabarties momentas yra esminis gyvenime. Juk nesakysi moteriai, kurią myli, kad tu ją mylėjai. Tai bus neaktualu – tu paprasčiausiai sumeluosi.

Fotografijoje neįmanoma sumeluoti. Bet koks dirbtinumas ir manipuliacijos joje matyti. Suprantama, tikrovė nėra vien juoda ir balta. Ji ir nespalvota. Kuo mažiau savęs. Beveik visuomet nugali kadro etika ir estetika. Profesionalas, mano galva, skiriasi nuo ne profesionalo tik tuo, kad vengia perdėtai sureikšminti save mene, kurį jis kuria. Nujausdami, kad mūsų tikrovė sąlygina, vis dėlto sugebame ją atskirti nuo mėgdžiojančių jos falsifikacijų. Vadinasi, mes žinome „tikrąją tikrovę“.

APARTMENTS ir šios kelios nespalvotos fotografijos yra mano aktualijų „live streem“ atspindys. Kaip jau minėjau, nemėgstu praeities, fiksuotų reziumė. Nors... Tebūna ši paroda savotiškas mano kuklios kūrybinės veiklos apibendrinimas.


Aleksandras Šiekštelė

Aleksandras Šiekštelė gimė 1958 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje. Baigė Vilniaus technologijos technikumą, Bornholms folkehøjskole (Bornholmas, Danija), Film Colledge (Ebeltoft, Danija). Nuo 1989 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Surengė šias personalines parodas: Dailės akademijoje (Vilnius, 1985 ir 1987 m.), galerijoje „Arka“ (Vilnius, 1989), Fotografijos galerijoje (Vilnius, 1990), Bornholmo bibliotekoje (Rønne, Danija, 1991), Centrinėje bibliotekoje (Kopenhaga, 2003), Brøndby Strand bibliotekoje (Kopenhaga, 2003), „Darijaus galerijoje“ (Vilnius, 2012). Autoriaus fotografijų turi Lietuvos dailės muziejus (Vilnius), Lietuvos fotomenininkų sąjunga (Vilnius), privačios kolekcijos Niujorke. Išleistas A. Šiekštelės fotografijų albumas „Keturi metų laikai. Ruduo. Fotografijos“ (Vilnius, 2002).

Prospekto fotografijos galerija
Gedimino pr. 43, Vilnius.Darbo laikas: II–V 12–18 val.
VI 12–16 val. Tel: +370 5 2618338

Kviečiame į Alvydo Lukio fotografijų parodos "Neįkainojamos kolekcijos" atidarymą

© A. Lukys, "3 VINYS"

2015 m. rugsėjo  16 d., trečiadienį, 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Alvydo Lukio fotografijų paroda „Neįkainojamos kolekcijos“. Atidaryme dalyvaus autorius.

Alvydo Lukio daiktų studijos transformavosi nuo radinių prie jūros Nidos pakrantėje 1988 metais iki paskutinių darbų „Pavėsinės tapybai“ (2008) su rastais objektais Kijeve, kuriose didelio formato rankų darbo “mažosios architektūros” statiniai, užimdami visą nuotraukos paviršių, priverčia atkreipti dėmesį į socialines permainas ir tampa kultūros antropologinių svarstymų priežastimi. Nuo tų pačių metų (2008) iki šiol tęsiama serija “Botanika”, kurioje permąstomos gamtos ciklų sąsajos su žmogaus likimu.

Didžiajai daliai darbų būdingas tipologinis požiūris. Autorius kaip koks archeologas ar detektyvas renka daiktinius įrodymus, juos rūšiuoja bando atkurti faktines priežastis. Šio meninio žaidimo taisyklės užduodamos ir žiūrovui. Jam siūloma sekti kolekcijų pėdsakais, pabandyti įjungti vaizduotę, lyginti savo patirtį, įsižiūrėti, kas vertingo galėtų būti už šių nepuošnių, atrodytų visiškai nereikalingų daiktų. Matyt, tas pats atsitinka stebint menkus dingusių civilizacijų likučius muziejuose. Tik šįkart kalbama apie esamąjį laiką, apokaliptiškai galvojant, kas netyčia galėtų išlikti ateities kartoms arba kas galėtų kalbėti apie neišvengiamą laikų kaitą.

 

© A. Lukys, "Agava"

© A. Lukys

© A. Lukys, "Pastogė-1"

Nuo 1986 metų dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose. Vienas iš kūrybinio trio narių TTL. Išleido dvi knygas - ktalogus.Alvydas Lukys 1984 baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino Technologijos Universitetas). 1987 – 1990 Lietuvos fotomeno draugijos fotografas. 1990–1994 Vilniaus dailės akademijos fotostudijos vedėjas, nuo 1994 VDA vaizdo studijos vedėjas, nuo 1997 Fotografijos ir videomeno katedros vedėjas, 2007 suteiktas pedagoginis Profesoriaus vardas.

Pagrindinės serijos „Fragmentai“ (1983–1984); „Etnografiniai akmenys“ (1984); „Metaforos“ (1987); „Krikštai iš Nidos“ (1987–1990); „Daiktai iš jūros“ (1988–1992); „Daiktai studijoje“ (1991–1996); „Akmens vizija“ (1992–1996); „Fotodrobės“ (1996–);

Paroda veiks iki 2015 m. spalio mėn. 17 d.

„Prospekto“ fotografijos galerija

Gedimino pr. 43, Vilnius

Tel: +370 5 2618338

Darbo laikas: II–V 12–18 val., VI  12–16 val.

Ramunės Pigagaitės parodos „ŽMOGUS. TEATRAS. PORTRETAS“ atidarymas

2015 m. rugpjūčio 18 d. (antradienį) 17.30 val.

„Prospekto“ fotografijos galerijoje kviečiame į

Ramunės Pigagaitės parodos

„ŽMOGUS. TEATRAS. PORTRETAS“

atidarymą

Rugpjūčio 18 d., antradienį, 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Frankfurte prie Maino (Vokietija) gyvenančios lietuvių fotografės Ramunės Pigagaitės paroda „Žmogus. Teatras. Portretas“.

© LFS, Parodos plakatas, 2015

Retrospektyvinio pobūdžio parodoje žiūrovai galės išvysti bemaž visus pagrindinius Vokietijoje kuriančios lietuvių fotografės Ramunės Pigagaitės darbų ciklus – nuo debiutinio „Kaimų gyventojai“ iki žinomiausių „Mano miesto žmonės“, „Valanti moteris“. R. Pigagaitei įprastas spalvotos fotografijos serijas „Upių valdovai“, „Ligoninėje“ pratęs naujausių nespalvotų atvaizdų rinkinys „Rašytojų portretai“.

R. Pigagaitę nesunkiai galėtume priskirti vokiškajai fotografijos mokyklai – dėsninga, nes fotografiją Ramunė studijavo Vokietijoje, Maince, Johanneso Gutenbergo universitete. Jos darbuose lengvai aptiktume vokiškai tradicijai, suformuotai dar Augusto Sanderio ir tęsiamai šiuolaikinių menininkų, tokių kaip Thomas Ruffas, būdingus bruožus – lakonišką centrinę kompoziciją, anonimišką aplinką. Tačiau R. Pigagaitės darbai vis tik netampa šaltomis, moksliškai tipologizuotomis pasirinktų personažų ikonomis. Kiekviename jos darbe įvyksta ir flirtas su žiūrovu, čia tikriausiai pasireiškia antroji autorės specialybė – aktorystė, kurią Ramunė studijavo dar Lietuvoje. Dėl to žiūrėdami į Ramunės Pigagaitės darbus išgyvename tą dvilypumą, regime akivaizdžiai inscenizuotus ir su žiūrovu koketuojančius personažus, bet jie nufotografuoti be galo tiksliai ir metodiškai, taip, kad mes būtume priversti patikėti, jog tai fotografijos iš mokslinio atlaso.

Ramunė Pigagaitė gimė 1966 m. spalio 13 d. Varėnoje. 1984–1988 m. studijavo Vilniaus konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedroje, 1994–2000 m. – Mainco universitete fotografiją. 1988–1991 m. buvo Marijampolės dramos teatro aktorė. Nuo 1991 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Autorę Vokietijoje pristato galerija klauskleinschmidt.de, o darbus įsigijo Literatūros archyvas Marbach, Baden Württenbergische draudimo meno kolekcija, bei daug privačių kolekcininkų Vokietijoje ir Šveicarijoje.

© Ramunė Pigagaitė / Kestutis Kasparavicius / 2012

© Ramunė Pigagaitė / Silke Scheuermann / 2005

Svarbiausi fotografijų ciklai: „Kaimų gyventojai“, „Mano miesto žmonės“, „Valanti moteris“, „Upių valdovai“, „Ligoninėje“, „Rašytojų portretai“.

Paroda veiks iki 2015 m. rugsėjo 12 d.

„Prospekto“ fotografijos galerija

Gedimino pr. 43, Vilnius

Tel: +370 5 2618338

Darbo laikas: II–V 12–18 val., VI  12–16 val.

Kviečiame į A. Budvyčio parodos „IŠKALBINGA TYLA“ atidarymą ir prisiminimų vakarą

2015 m. liepos 21 d. (antradienį) 17.30 val.

„Prospekto“ fotografijos galerijoje kviečiame į

Alfonso Budvyčio parodos „IŠKALBINGA TYLA“

atidarymą / prisiminimų vakarą

Liepos 21 d., antradienį, 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Alfonso Budvyčio (1949–2003) fotografijų paroda „Iškalbinga tyla“. Atidarymo metu bus surengtas prisiminimų vakaras kurį moderuos parodos kuratorė Danguolė Ruškienė, jame ketina dalyvauti Vytautas Balčytis, Audronė Baranauskaitė-Urbakavičienė, Violeta Bubelytė, Raminta Jurėnaitė, Algimantas Kunčius, Rima Mačiulytė, Algirdas Šeškus bei kiti autoriaus kolegos.

Iškalbinga tyla – dvi absoliučiai prieštaringos sąvokos – tyla ir kalbėjimas. Tyla įprastai suvokiama kaip palanki terpė kontempliacijai ar savianalizei. Visam kam, ką surasti ar pasiekti reikalinga ramybė, izoliacija nuo bet kokio garso, bet kokio trikdžio ir įsikišimo. Priešingai – iškalbingumas. Daug sakantis ir todėl paprastai suteikiantis tam tikrą kiekį informacijos. Kalbėjimas nebūtinai reiškia bendravimą, bet visuomet – ištransliavimą minčių, nuomonės, patirties, etc. Dažniausiai tikintis grįžtamojo ryšio. Jam atsiradus, užsimezga pokalbis, įvyksta apsikeitimas nuomonėmis, galop – kontaktas. Būtent tai stebima A. Budvyčio fotografijoje. Kontaktas su lengviau ar sunkiau identifikuojamomis realybės atkarpomis, kuriose lyg ir nieko nevyksta, bet informacijos gaunama stebėtinai daug.

© Alfonsas Budvytis skutimosi peiliukas, 1980

Pati A. Budvyčio fotografijos prigimtis yra dvilypė. Užfiksuotas vaizdas jose – spengiančiai tylus, meditatyvinis, gramzdinantis į gilius apmąstymus. Kartais melancholiškai švelnus, kartais užgauliai provokuojantis. Niekada – agresyvus, bet visada masinantis ieškoti atsakymų. Kad jį pažintum, suvoktum, galiausiai – perprastum. Bet tai – neįmanoma. Tai ir lieka tik siekiamybe. Tylią savo fotografijų prigimtį galbūt galėtų paaiškinti pats autorius. Bet fotografinių vaizdų iššifravimo kodų jis nepaliko. Ir tai yra gerai. Neribodamas savo kūrybos nei laike, nei erdvėje, nei sąvokose-pavadinimuose (jų yra net po kelis kiekvienai fotografijai), jis paliko juos atvirus kiekvienam. A. Budvyčio fotografija ir šiandien transformuojasi, keičiasi, įgauna naujus kontekstus (tiek perkeltine, tiek ir tiesiogine prasme).

© Alfonsas Budvytis dedikacija Ralfui Gibsonui, 1980

A. Budvytis gyvenimo esmės ieškojo paprastuose kasdieniuose dalykuose, savo aplinkoje. Ne jis vienas tuo metu taip darė, bet fotografiją jis kūrė ypač kruopščiai ir atsakingai. Menininko kūrybos pradžioje fiksuojami žmonės akivaizdžiai nėra padėties ar savo likimo šeimininkai. Jie klaidžiojantys ir ieškantys. Jie amžini keleiviai. Jau pavargę, bet vis dar tebesiilgintys laisvės. Tokios laisvės, kuri žmonėms nepriklauso. A. Budvytis ir pats tai jautė. Sistema, santvarka, įsipareigojimai, tradicijos, rutina ir galiausiai – nuovargis, abejingumas, verčiantys gyvenime užimti ne veikėjo, bet stebėtojo pozicijas. Toks buvo jo fotografijų personažas, nesvarbu kokiame pavidale, nesvarbu, ar tai žmogus, ar daiktas. Fotomenininkas buvo be galo atidus aplinkai. Jis pastebėdavo menkiausius jos pokyčius. Ypač dažnai savo paskutiniuose kūriniuose pats režisuodavo fotografijų siužetus. Jis priskirtinas tiems kūrėjams, kurie ilgai brandina savo idėją ir dar ilgiau ieško sprendimų jai materializuotis. Atkakliai siekia to rezultato, kuris buvo užprogramuotas jų mintyse. Ne tik fotografuojant, bet ir spaudžiant fotografijas popieriuje. Ieškant vaizdo, minties ir spalvos/atspalvio santykio. Būtent to vienintelio, kurio reikia.

© Alfonsas Budvytis gulintis, 1983

A. Budvytis viską, ko jam reikėjo kūrybai, rado šalia savęs. Jis fiksavo tuos žmones, kuriuos sutiko, su kuriais suvedė likimas, bendra patirtis, jausmai. Jis fiksavo prašalaičius. Tuos, kuriuos pamatė. Gal tik akimirką, vos atsigręžęs. Miestus ir vietoves, po kuriuos keliavo. Net ir fotografuodamas tolimas, egzotiškas šalis (Pietryčių Aziją ir kt.), menininkas nesižavėjo neįprastu čionykščiu gyvenimo būdu, architektūra ar augmenija. Jis gilinosi į vietos gyventojų kasdienybę, į svetimšalius žvelgė atvirai ir be nuostabos. Kaip būdamas vienas iš jų. Ir vėliau, kai jo fotografijoje atsirado tylioji gamta, jis fiksavo tai, ką rado savo aplinkoje. Tai, ką pats užaugino ar aptiko vaikštinėdamas po pievą, klaidžiodamas miške. Viską šis autorius galėjo nesunkiai perprasti ir pasitelkti kūrybai. Stebėtina, kad tai buvo dvigubas matymas. Praktinis, kaip žmogaus, neseniai ūkininkaujančio kaime (prieš tai A. Budvytis gyveno Vilniuje), ir kaip menininko, kuris iš rasto paukščio sparno gali sukurti visą fotografinį epą ar bet kurią daržovę paversti nenuginčijamos vertės savo kūrinio herojumi.

© Alfonsas Budvytis Juūos periodo parko restitucija Goniūnų kaime,1997

Farmacijos studijos tarsi iš anksto užprogramavo A. Budvyčio eksperimentus, kurie nuo 1983 m. pasireiškė įvairiais fotografijų spalvinimais, tonavimais ir kt. papildomais efektais. Tačiau jo fotografijų pilkuma ir tada niekur nepradingo. Priešingai, atsiradusios spalvos kontrastuoja su niūriais tonais ir dar labiau juos išryškina. O sąmoningai cituojama nekokybė, tarsi atsitiktinai pateikiami „sugadinti“ kadrai palieka atviros ir paveikios fotografijos įspūdį. Jau gyvendamas kaime, A. Budvytis pasinėrė į savotiškas gamtos studijas. Fiksavo skirtingų faktūrų, spalvų augalus, daržoves, gyvius ir kt. Tai nugramzdindamas juos į vandenį, tai ieškodamas išraiškingo atspindžio stiklo lakšte ar stebėdamas vaizdo deformacijas ledo luite. Viskas buvo pasitelkiama ne tam, kad sukurtų tai, ko nėra realybėje. Bet tam, kad demaskuotų tikrovę, ją apnuogintų ir savotiškai paliudytų niekur nedingstantį jos pirmapradiškumą. A. Budvyčio fotografinis pasaulis – intymus, labai asmeniškas, bet kartu – atviras ir gaivalingas. Kartais šiek tiek ironiškas. Visada maištingas. Jo fotografija niekada neneigia. Joje neaptiksime jokios kritikos, vien švelnią melancholiją, susimąstymą, nuoseklų, atidų ir gilų aplinką tiriantį žvilgsnį. Ji kalba savaip. Ji kalba tyla.

 Kuratorė Danguolė Ruškienė

Alfonsas Budvytis (1949–2003). Gimė 1949 m. Balsėnuose, Švėkšnos valsčiuje (Klaipėdos r.). 1967–1971 m. studijavo farmaciją Kauno medicinos institute. Nuo 1979 m. – Lietuvos fotografijos meno draugijos narys (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Nuo 1994 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP). 1995 m. ir 2001 m. paskirta Valstybinė meno kūrėjo stipendija. 2002 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premijos laureatas. Mirė 2003 m. Goniūnų kaime (Jurbarko r.).

Surengė apie 30 personalinių parodų. Nuo 1979 m. dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Italijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Brazilijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Ukrainoje, JAV, Vokietijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje).

Išleista parodų katalogų, atvirukų rinkinių, kūrybos rinktinė „Alfonsas Budvytis 1949-2003. Monografija“ (Sud. R. Jurėnaitė. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, 2006.). Fotografijos reprodukuotos daugelyje fotografijos ir kt. leidinių, publikuota apie 30 personalinių parodų recenzijų ir kt. straipsnių (lietuvių bei užsienio kalbomis). A. Budvyčio fotografijos saugomos Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Modernaus meno centro, Lodzės (Lenkija) dailės muziejaus, FIAP (Lozana, Šveicarija) ir privačiose kolekcijose.

Svarbiausi fotografijų ciklai

„Vyrų skyrius Nr. 7“ (1984), „Mada“ ir „Vietnamas“ (1986), „Lietuvos kaimeliai“ (1988–1992), „Vilniaus vaizdai“ (1986–1992 m.), „Tylioji gamta“ (nuo 1991), „Juros periodo parko restitucija Goniūnų kaime“ (nuo 1998).

Parodą organizuoja VšĮ „Meno menė“. Partneris – Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Projektą iš dalies finansuoja LR kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veiks iki 2015 m. rugpjūčio 15 d.

„Prospekto“ fotografijos galerija

Gedimino pr. 43, Vilnius

Tel: +370 5 2618338

Darbo laikas: II–V 12–18 val., VI  12–16 val.