Mindaugo Ažušilio fotografijų paroda

Mindaugas Ažušilis. Fotografijų paroda

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / įėjimas iš Didžiosios g. 19)

2019 02 19 – 03 16

     Vasario 19 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje atidaroma Mindaugo Ažušilio fotografijų paroda. Atidaryme dalyvaus autorius, taip pat jo knygų sudarytoja ir leidėja Eglė Deltuvaitė.

     Fotografas Mindaugas Ažušilis tyrinėja nepatogias, kritines, tačiau itin aktualias temas: vyriškumą, hedonizmą, avarijas kelyje, įvaizdžio (ne)galią. Menotyrininkės dr. Agnės Narušytės teigimu, jo kūrybos nebūtina skaityti kaip kapitalizmo, vartojimo, globalizacijos, provincializacijos ar nacionalizmo kritikos, nors jos čia daug. Nebūtina ir nirti į depresiją. Verčiau rinkti egzistencinio aukso trupinius – nematomus, bet Ažušilio pastebėtus lietuviškos kasdienybės scenografijoje. Suprasti, kad jos paskirtis – pridengti nebūties duobes yrančiame pasaulyje.

     Šioje parodoje autorius pristato dvi savo kūrybos serijas „Pomirtinis gyvenimas“ ir  „Avarija“.

     Kuriant seriją „Avarija” pakeliui pasitaikantys eismo įvykiai siūlosi autoriui fotografuojami kaip savaiminės smurto skulptūros. Nesurežisuotų avarijų erdvės ir objektai šviesa nupiešti taip, kad nejučia pradedi grožėtis saulėje blizgančiais sulankstytais metalo luitais, išvirtusiais mašinų viduriais, tekančiais tepalais, stiklo šukėmis. Pasak Eglės Deltuvaitės, tai tarsi „nervus dirginantis grožio ir siaubo santuokos paradoksas”.

     Serijoje „Pomirtinis gyvenimas”, anot Eglės Deltuvaitės, M. Ažušilis dar kartą meistriškai sužaidžia pokerį su mūsų vaizduote bei žmogišku silpnumu ir pomirtinį gyvenimą įvaizdina žemiškais siužetais. Pavadinimas gali klaidinti, bet autorius neketina polemizuoti sielos amžinybės, religijų, prisikėlimo ar panašiomis temomis, jis tiesiog parodo, su kokiais žmonėmis atėjus laikui būsime „supažindinti“ ir kokiose pažįstamose vietose to nebesuvokdami apsilankysime.

     Ne vieną kartą jau įsitikinome, kad versti jaustis nepatogiai yra viena iš sėkmingų Ažušilio kūrybos strategijų, atvedančių žiūrovą į parodų sales, atkreipiančių dėmesį į aktualius visuomenės raidos klausimus, socialines situacijas.

Mindaugas Ažušilis (g. 1987) yra jaunosios kartos fotografas, aktyviai savo kūrybą pristatantis Lietuvoje ir užsienyje. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo fotografijos ir medijos meno magistro laipsnį. Nuo 2015 m. - Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Kartu su leidykla „Kultūros meniu“ yra išleidęs dvi knygas. Pirmoji knyga „Laimė Lietuvoje / Happiness in Lithuania” sulaukė daug dėmesio 2012 m. O 2018 m. antroji knyga „Lietuva. 999.9 / Lithuania. 999.9“ fotografijos festivalyje PHotoESPAÑA pateko į geriausios fotografijų knygos konkurso finalininkų sąrašą. 

Fotografijų paroda-konkursas "Debiutas"

Kviečiame visus VDK Taikomosios fotografijos studentus ir kitus besidominčius fotografija į fotografijų parodą "Debiutas".

VIETA: „Prospekto“ fotografijos galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)
DATA: 2016.12.29 - 2017.01.28 
KAINA: Nemokamai

Pirmą kartą tokia jaunųjų fotografų paroda buvo surengta 1976 metais. Joje ir vėlesnėse parodose savo darbus pirmąkart eksponavo ir dabar fotografijos pasaulyje vis dar besireiškiantys Romualdas Požerskis, Raimundas Paknys, Violeta Bubelyte, Algirdas Šeškus, Gintautas Trimakas, Vytautas Stanionis, Aleksandras Ostašenkovas ir kt. Iki 1988 metų buvo surengtos septynios jaunųjų fotografų parodos. Po pertraukos 2010 metais jos vėl pradėtos organizuoti kas dveji metai, renkant geriausių fotografijų autorius.

Šių metų parodos dalyviai bei konkurso laimėtojai: Valentyn Odnoviun (I vieta), Inga Navickaitė (II vieta), Guilherme Bergamini (III vieta), Lukas Šiupšinskas, Eglė Strackaitė-Kalendra, Domantas Pipas, Vidmantas Minkštimas, Eimis Šeršniovas, Aurelija Karaliūnaitė, Justas Gulbinovičius.

Jiems meninė fotografija tai procesas, per kurį autorius ir kūrinys nukeliauja reikšmės pilną kelio atkarpą. Ir nebūtinai gaunamas atsakymas – jau verčiau fotografija tegu geba iškelti reikiamus klausimus, negu pateikti idėjų konstruktus. Tuo ir stiprūs pirmųjų–trečiųjų vietų darbai, kurie yra labai skirtingi, bet kiekvienas iš jų geriausiai pačiupo savo temos motyvaciją. „Debiuto“ laimėtojo Valentyno Odnoviuno, trečiąją vietą užėmusio Guilherme'o Bergamini, taip pat Eglės Strackaitės-Kalendros, Vidmanto Minkštimo, Justo Gulbinovičiaus ir Luko Šiupšinsko darbai, atlikti ypač kruopščia konceptualumo forma ir minimalistine jos raiška, sugebėjo vaizdus dar labiau prakalbinti. Ar pasirinktas gamtos, architektūros objektas, ar buities daiktai – šių autorių fotografijose jie tampa performatyvumo, tapsmo objektu, pereinamųjų būsenų fiksacijomis. Jų darbuose žmogiškos patirtys telpa į koncentruotus, išdailintus paprastumo ir genialumo derinius.

Atrinktieji „Debiuto“ autoriai pasižymi skirtingu emociniu intelektu, dėl to skiriasi jų žvilgsniai į pasaulį ir fotografijų temų traktuotės. Kai kuriems drąsiau žvelgti į objektus, daiktus, gamtą nei į žmogaus akis, bet tai nereiškia, kad kuris nors jų yra mažiau kūrybingas. Drąsa ne visada labai akivaizdi, ji daugiasluoksnė ir kartais meditatyvi. Reikia daug kantrybės ir pasiryžimo. To linkime ne tik atrinktiesiems į parodą, bet ir visiems, dalyvavusiems šių metų „Debiuto“ konkurse.

Dr. Donato Brandišausko fotografijos darbų paroda „Elnių žmonės – Sibiro oročėnai“

Kviečiame visus VDK Taikomosios fotografijos studentus ir kitus besidominčius fotografija į Dr. Donato Brandišausko fotografijos darbų parodą „Elnių žmonės – Sibiro oročėnai“

VIETA: Vilniaus miesto centrinė biblioteka, Žirmūnų g. 6, Vilnius

DATA: Gruodžio 12 - Sausio 6 d. 

KAINA: Nemokamai

Šios parodos nuotraukos darytos 17 mėnesių (2004-2005 metais) autoriui gyvenant bei klajojant su oročėnų elnių augintojų ir medžiotojų tautele Rytų Sibire (Užbaikalėje: Šiaurės Buriatijoje bei Čitos krašte). Tuo metu Aberdyno universiteto (Škotija) socialinės antropologijos doktorantas D. Brandišauskas rinko etnografinę medžiagą savo disertacijai, stebėdamas oročėnų gyvenimą, dalyvaudamas jų kasdieninėje veikloje bei užrašydamas jų pasakojimus. Naudodamas mechaninę Nikon FM fotokamerą autorius fiksavo sezoninį oročėnų gyvenimą tolimuose kaimuose bei taigos stovyklavietėse, medžioklę, elnių ganymą, amatus, buitį, ritualines praktikas, architektūrą bei medžiotojų ir elnių ganytojų portretus.

Nors šimtmečius Rusijos etnografai bei kraštotyrininkai skelbė apie oročėnų tautelės išmirimą bei degradaciją, šia paroda siekiama parodyti, jog oročėnai, kurių Užbaikalės regione priskaičiuojama iki tūkstančio, sėkmingai adaptuojasi posovietinėje aplinkoje. Privatizavę kolūkių elnius ir vėl būdami nepriklausomi nuo centralizuotos ekonomikos, oročėnai vėl sėkmingai grįžta į savarankišką gyvenimą taigoje. Šiandien jie sėkmingai atgaivina senąsias žinias, tęsia tradicines ekonomines praktikas tokias kaip elnių ganymas bei medžioklė bei sėkmingai pasinaudoja naujovėmis. Oročėnai bando atgaivinti ritualines praktikas siekdami užsitikrinti dvasių pagalbą, įsisavinant vietos kraštovaizdį bei siekiant politinių tikslų.

Alvydo Donėlos paroda "Kultūros namai"

Kviečiame visus Taikomosios fotografijos studijų programos studentus ir kitus besidominčius fotografija į Alvydo Donėlos fotografijos parodą ,,Kultūros namai".

VIETA: Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4), Vilnius ( įėjimas iš Didžiosios gatvės pusės)

DATA: 2016 m. Rugsėjo 27 - Spalio 22d. Pradžia: (antradienis) 17.30 val.

Fotografijos paroda ,,Kultūros namai"

Alvydo Donėlos (g. 1980) tęstinis fotografijos projektas „Kultūros namai“ fiksuoja atmintį ir analizuoja sociokultūrinį lauką, kuris jungia sovietmetį ir dabartį. 

Kultūros namai anuomet buvo modernios, gausėjančios miestietiškos gyvenvietės simboliai, kuriuos projekto autorius vėl aktualizuoja keldamas kultūrinės situacijos kaitos problematiką. Aktyvus kultūros centras, veikiantis kiekviename miestelyje ar kaimelyje sudarė platų kultūrinių periferijų tinklą. Tokiu būdu kultūra plito po visą šalį. Per tris dešimtmečius pastatyta arti tūkstančio tokių kultūros namų su jiems būdinga monotoniška architektūra atspindi ne tik to laikotarpio ekonominius ir ideologinius niuansus, bet kartu parodo, kokiu mastu ir priemonėmis vykdyta urbanizacija.

Atkūrus Nepriklausomybę, kultūra susitelkė į didžiuosius Lietuvos miestus, kur įsikūrė daug įvairių kultūrinių institucijų, valstybinai kultūros namai nebeteko aktualumo. Tad kartu su autoriumi, kuris irgi yra stebėtojas iš šalies, galima vertinti šiuos kultūrinės reikšmės pastatus šiandieniniame demografiniame, ekonominiame, sociokultūriniame Lietuvos kontekste.

Atvaizdai projekto visumoje pateikti tipologiniu principu, sustiprinančiu kultūros namų, kaip kultūrinio lauko įspūdį, kuriame nors ir ne taip aktyviai kaip anksčiau, bet ir dabar vyksta kultūriniai renginiai. Užimdamas stebėtojo poziciją ir fotografuodamas tik pastato išorę, autorius nesuteikia žiūrovui galimybės apsidairyti fotografuojamų objektų viduje. Apie dabartinę kultūrinę veiklą žiūrovas kviečiamas spręsti tik iš asmeninės patirties ir kartu kelti klausimus apie šiuolaikinius socialinius bei kultūrinius bendruomenių poreikius, kuriuos galėtų spręsti ateities kultūros namai Lietuvoje.

Projekte „Kultūros namai“ minimalistiškai, sekant Diuseldorfo dokumentinės fotografijos tradicija pateikta Lietuvos kultūrinių institucijų eksterjerų tipologija, analizuojanti sociokultūrinius kontekstus. Neutrali autoriaus pozicija, saikingas techninis, meninis sprendimas suteikia galimybę apmąstyti šių pastatų paskirtį šiandien.