ŠMC kino salė, 2015 m. rugpjūčio 5–16 d.
„Aš esu kino akis, mechaninė akis. Aš, mašina, rodau jums pasaulį, kokį tik aš galiu matyti. [...] be laiko ir erdvės ribų, aš sujungiu taškus visatoje. [...] Mano kelias veda link naujos pasaulio percepcijos sukūrimo.“Dziga Vertovas
Nuo pat savo atsiradimo kinas tarpininkavo tarp žmogaus ir materijos: pirma, siūlydamas naują mechaninę viziją materialiam pasauliui pažinti, antra, suteikdamas naują optiką, skirtą išlaisvinti ar esmiškai perorientuoti žmogaus sensoriumą. Naujojo materializmo filosofijų banga, kilusi pastaraisiais metais, tėra naujausias momentas nuolatinės žmogaus, materijos ir mašinos trianguliacijos, susidūrimų ir hierarchijos nepastovumo permąstymų istorijoje.
Pasitelkdama šiuolaikinius ir istorinius kūrinius – nuo rusų avangardo iki sensorinės etnografijos (sensory ethnography), struktūralistinio/materialistinio kino, videomeno ir kompiuterinės animacijos – filmų ir videodarbų programa siekia pabrėžti kino aparato prigimties kaitą ir jo nulemtus realaus ir materialaus pasaulio ekrane patyrimo kismus. Programoje apžvelgiama kino pretenzija tapti tobula mašina, išcentrinančia žmogaus atvaizdą, ir/ar steigiančia dialektinį ryšį tarp materialistinio kino ir žiūrovo kūno bei proto. Pabrėžiant fenomenologinę, politinę ir spekuliatyvią medijos technologijų įtaką, šiuose judančių vaizdų programos kūriniuose siekiama suprasti, kaip audiovizualinė medija permąsto pusiausvyrą tarp žmogaus ir materijos, tarp žmogiško ir gamtiško.
Dalinamės antrosios savaitės programa:
ANTRA SAVAITĖ
Rugpjūčio 12, trečiadienis. „Vaizdo materialumai“, 65 min.
„Pajūrio zonos“ („Littoral Zones“), Sabrina Ratté, Kanada, skaitmeninis formatas, 6 min.
„Paralelė I-IV“ („Parallele I-IV“), Harun Farocki, Vokietija, 2014, skaitmeninis formatas, 44 min.
„Sausas statvamzdis“ („Suchy Pion“), Wojciech Bąkowski, Lenkija, 2012, skaitmeninis formatas, 13 min.
Skaitmeninės architektūrinės erdvės, gamtos ir realybės simuliacijos įgalina patekti į virtualius pasaulius per lėktuvų prieangius, koridorius, monumentus, žemės ir jūros peizažus. Ratté ir Bąkowski paverčia videovaizdus naujomis formomis ir erdvėmis, o Farocki savo paskutiniame užbaigtame kūrinyje pavaizduoja tikroviškumo kompiuterinėje animacijoje istoriją, kuri priartina paralelinį skaitmeninį pasaulį prie mūsų gyvenamojo.
Rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis. „Posthumanistinis kūnas“, 68 min.
„Neįtikėtina mašina“ („The Incredible Machine“), „Bell Labs“/„AT&T“, JAV, 1968, skaitmeninis formatas, 15 min.
„Intymus aštuonkojo gyvenimas“ („The Love Life of the Octopus“), Jean Painlevé, Prancūzija, 1967, 35mm, 14 min.
„Subraižyk laisvą būvį“, George Barber, UK, 1982, skaitmeninis formatas, 6 min.
„Trečiasis kūnas“ („The Third Body“), Peggy Ahwesh, JAV, 2008, skaitmeninis formatas, 9 min.
„Buvę modeliai“ („Former Models“), Benjamin Pearson, JAV, 2013, skaitmeninis formatas, 20 min.
„... peržengtos ribos, galingi susiliejimai ir pavojingos galimybės...“ Donna Haraway, „Kiborgo manifestas“
Painlevé intražemiškas mokslinės fantastikos kūrinys atsiranda tuo pat metu kaip ir „Bell Lab“ reklaminis filmas, Orsono Welleso balsu skelbiantis apie kompiuterinio balso gimimą (kuris dar prieš Kubricko HAL išmoksta dainuoti „Daisy Bell [A Bicycle For Two]“). „Subraižyk laisvą būvį“ – beprotiškai džiūgaujanti „scratch video“ estetikos transformuoto kūno vizija, gyvūno, mašinos, žmogaus ir videožaidimo personažo videosintezė, „besirimuojanti“ su Ahwesh „Trečiuoju kūnu“, kur pasitelkiant rastą medžiagą žmonės įsivaizduojami atsidūrę visai šalia naujojo Rojaus sodo. Galiausiai Pearsono spekuliatyvi biografija vaizduoja Robą Pilatusą iš „Milli Vanilli“ kaip korporacinį kloną pop kultūros paveikto žmonijos senėjimo amžiuje.
Rugpjūčio 14 d., penktadienis. „Taki estetika“, 52 min.
„Skystieji kristalai“ („Cristaux Liquides“), Jean Painlevé, Prancūzija, 1978, 16mm, 6 min.
„Anatema“ („Anathema“), „The Otolith Group“, Didžioji Britanija, 2011, skaitmeninis formatas, 37 min.
„Sąvartynas 16“ („Landfill 16“), Jennifer Reeves, JAV, 16mm, 9 min.
„Vandens vaizdas yra tobula aplinka, kurioje judėjimas gali būti išskirtas iš pajudintojo, arba mobilumas iš paties judėjimo.“ Gilles Deleuze, „Kinas 1: vaizdinys-judėjimas“
Visi trys šiai programai atrinkti filmai siūlo retą galimybę pažvelgti į procesus, vykstančius žmogaus akiai paprastai nematomuose pasauliuose. Jean Painlevé naudoja mikroskopinę optiką dokumentuodamas slėgio ir temperatūros skirtumų veikiamų skystųjų kristalų formavimąsi, tuo tarpu „The Otolith Group“ mąsto apie taktilinį žmogaus ryšį su skystaisiais kristalais, kurie įdiegti į liečiamuosius ekranus, išverčiamus į kerinčios komunikacinio kapitalizmo (communicative capitalism) turbulencijos abstrakcijas. Jennifer Reeves „Savartynas 16“ pristato laipsnišką 16mm juostos fragmentų, palaidotų sąvartyne, vėliau iškastų, užpaišytų ir rodomų skirtingais greičiais, nykimą. Netiesiogiai paliesdami tokias temas kaip pasipriešinimas skaitmeninio kapitalo akseleracijai, į objektus orientuota ekologija, nežmogiški asambliažai, visi trys kūriniai atsiduria tarp dažnai kukliai vertinamos judančios materijos estetikos (aesthetics of materiality in flux) politinės, mokslinės ir fikcinės sričių.
Rugpjūčio 15 d., šeštadienis. „Darbas, materija ir laikas“, 60 min.
„Gamykla“ („Factory“), Sergei Loznitsa, Rusija, 2004, Digi Beta SP, 30 min.
„Kapitalizmas: vaikų darbas“ („Capitalism: Child Labor“), Ken Jacobs, JAV, 2007, skaitmeninis formatas, 14 min.
„Vienos rūšies“ („Single Stream”), Toby Lee, Pawel Wojtasik ir Ernst Karel, JAV, 2015, Blu-ray, 16 min.
Pradedant brolių Lumière'ų filmu „Darbininkai, išeinantys iš Lumière fabriko“ (1895), dirbančiųjų klasės ir darbo sąlygų reprezentacijos kino istorijoje turi gilias tradicijas. Šioje programos dalyje Sergei Loznitsa’os ir Keno Jacobo kūriniai, nors ir iš esmės skirtingomis priemonėmis, atkreipia dėmesį į darbininkų išnaudojimą. Loznitsa kviečia žiūrovą įdėmiai stebėti Rusijos darbininkus, skiriančius savo laiką kasdienėms pareigoms postsovietiniame metalo fabrike. Tuo tarpu Jacob naudoja nepaprastus stroboskopinės šviesos efektus, siekdamas skaitmeniškai atgaivinti stereoskopinę fotografiją, vaizduojančią XIX a. pabaigos Niujorko fabriko grindis, prigrūstas mechanizmų ir vaikų darbininkų. „Vienos rūšies“ – meditatyvus ir abstraktus dokumentinis kūrinys, filmuotas Jungtinėse Amerikos Valstijose esančioje atliekų perdirbimo gamykloje, įsteigia išcentrinį žiūrėjimo tašką, kuris fiksuoja žmogiškų ir nežmogiškų agentų darbą naujojo materializmo ir į objektus orientuotos ekologijos dvasioje.
Uždarymo vakaras
Rugpjūčio 16 d., sekmadienis. „Penktas lygis“, 106 min.
„Penktas lygis“ („Level Five“), Chris Marker, Prancūzija, 1997, Blu-Ray, 106 min
Chriso Markerio „Penktas lygis“ pasakoja moters istoriją, kuomet jai programuojant videožaidimą apie Antrojo Pasaulinio karo metu Japonijoje įvykusį Okinavos mūšį, ji netenka mylimojo. Kūrinys, kuriame sumišę esė filmo, dokumentikos ir mokslinės fantastikos žanrai, yra filosofinis trauminės atminties, tapatybės krizės ir ankstyvosios skaitmeninės kultūros apmąstymas. Derinant mokslinius ir futuristinius kompiuteriu generuotus vaizdus, filme nagrinėjamas ankstyvosios skaitmeninės informacijos funkcionavimas, ypač informacijos konstravimas ir organizavimas siekiant suprasti ir įprasminti praeitį, medijos ir turinio įtampa bei painus žmogaus ir kompiuterio santykis.
Daugiau informacijos: http://www.cac.lt/lt/other/general/15/7684
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą