Lapkričio 17 d., antradienį, 17.30 val. „Prospekto“
fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma Sauliaus Saladūno
fotografijų paroda „Plokštumos”. Atidaryme dalyvaus autorius. Paroda bus
eksponuojama iki gruodžio 5 dienos.
„Plokštumos“
Tai naujai
sukurta fotografijų serija, kurioje moksliškai pagrįstą plokštumos supratimą
bandoma perteikti fotovizualinėmis priemonėmis.
"Galvojant,
kad fotografija yra realybės reljefo atvaizdas, gebantis gana tiksliai
perteikti tikrovės materiją. Bet visada žvelgiant į ją atsimuši į
plokštumą ir tik vaizduotėje suvoki jos
reljefiškumą. Vienu metu sugalvojau kaip sustiprinti fotografinio vaizdo
tikrovės iliuziją priduodant lyg trimatės erdvės suvokimą. Atrodė, kad jau
kažkas užčiuopta ir norėjosi tą kūrybos etapą tęsti. Neužteko jėgų atitrūkti
nuo tuo metu labai stiprų fotografinį poveikį dariusių Aleksandro Macijausko,
Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko fotografiniu vaizdų realybės. Vėliau
nuobudolio estetikos laikotarpyje perteikia materialios realybės tikrovę savaip.
Gyvenimo
paprastumo dėsniai banguoja, kartojasi, gal kartais ir užčiuopia naujoviškas
formas ar vizualines išraiškas. Tačiau
to bangavimo fotografinės plokštumos neduoda ramybės, juolab, kad kaip siena į
kurią kaskart atsimušęs susižeidi.
Taigi
plokštumos!
Jos yra dvi,
viena, kurią visa gyvenimą gali vizualizuoti, transformuoti ar perstatinėti, o
kita kuri tylėdama stebi tave ir tavo pastangas ją suprasti ar įveikti.
Svajonės pasąmonėje suformuoja iliuzijas ir mes atsiduriame lyg tarp dviejų
plokštumų – tikrovės vaizdo ir perkeltos į kopiją. Čia kaip sapno ir tikrovės
sukurta erdvė kurioje kiekvienas labai
individualiai suvokiame ir interpretuojame išgyvenimų patirtis. Plokštumos paviršiaus
reljefas, faktūra šiais skaitmeninės vizualizacijos laikais veikia kaip
informacinis triukšmas. Taigi, tas paviršius ir yra šiuolaikinis informacinis
kodas, kuris perteikiamas kūryboje.
Galbūt vieni
nuėjo į fotografinio vaizdo gilumą, o kiti manau pasislinko atgal į paviršių.
Kuo daugiau prie to paviršiaus vaizdų prisiliečiama, tuo įdomiau, gal tik
nedaugeliui suvokiamas prasmes matant.
Temos pasirinkimas
tai ilgalaikio kūrybinio gyvenimo brandinta tema, tai naujas subtilus
vizualinės reikšmės šiuolaikinėje fotografijoje reiškinys", - Saulius
Saladūnas
„Marsas Vilniuje“
Pastaruoju metu
esame sužavėti žiniasklaidoje išplatintomis Marso planetos fotografijomis. Jau
nuo 2006 m. aplink Marsą skrieja „Mars Reconnaissance Orbiter“ (MRO) zondas,
kuris stebimus vaizdus nepertraukiamai fiksuoja MRO borte integruota didelės
skiriamosios gebos eksperimentine fotosistema HiRISE. Būtent ši sistema mums suteikia
galimybę išplėsti fotografinio vaizdo sampratą ir pamatyti tai, kas iki šiol
buvo modeliuojama tik fantastiniuose trimatės skaitmeninės grafikos kūriniuose.
Neįtikėtino
grožio, keistumo, spalvų, faktūrų ir reljefų kosminiai peizažai nukelia vaizduotę
anapus pažįstamo laiko ir erdvės, anapus įprastos gravitacijos ir nurodo dar
nepažinių, bet galimų horizontų perspektyvas. Šie vaizdai žadina vaizduotę, o
įgyta patirtis išlaisvina mus iš konkrečios teritorijos, iš kūniškos patirties
kiauto bei jungia smegenų neuronus keistomis kombinacijomis, kurios sukuria
begalybės pojūtį ir budina prislopusį pažinimo troškulį.
Kita vertus, tai
labai tolimi vaizdai – abstraktūs ir kaleidoskopiški. Tai nerealistinių spalvų,
ledinių atspindžių, geometrinės ritmikos, sudėtingų briaunų ir įdubų
ornamentuotės. Tokių vaizdų sukeltą euforiją labai greitai pakeičia nuojauta,
kad tai kitas, svetimas pasaulis. Jis ne mūsų. Už jo yra dar nuostabesni
kristaliniai peizažai ir purpurinės kosmoso šviesos. Tačiau mūsų gyvenimiškas laikas
per trumpas šių horizontų akivaizdoje. Juo labiau, kad tyrinėti dar yra ką ir
čia pat, pakeliui į darželį, savo kontorą ar auditoriją.
Šias mintis man
sukėlė neseniai sukurtas panevėžiečio fotografo
Sauliaus Saladūno fotografijų ciklas „Plokštumos“. Fotografas, kaip
tikras archeologas ir apleistų statinių žvalgas, iššniukštinėjo, išlandžiojo,
perėjo ir perlipo senuosius Vilniaus kvartalus ir sukūrė neįtikėtinai
estetiškų, abstrakčių fotografijų seriją. Šiame naujame autoriaus cikle man
įdomiausia yra tai, kaip mums kasdien matomas, laiko nušiurentas Vilniaus
senamiesčio sienos fragmentas transformuojasi į begalybėje nutolusį, jau minėtą
Marso peizažą.
Tiksliau, tai
būtų nebe kosmoso tema, bet nutolę istorijos labirintai. Įdėmiau pažiūrėjus į
šias itin tapybiškas kompozicijas, vaizduotoje galima pradėti lukštenti
kultūrinius sienų sluoksnius, tyrinėti tinko, dažų, piešinių sąšaukas,
persiklojimus ir persiliejimus, įsigėrimus ir įtrūkius. Galima būtų užduoti klausimą,
ką atidengia šios dažų plutos? Žinoma, gyvenimų sluoksnius, tylaus mirimo
gargaliavimą ir triukšmingos jaunystės riksmą gatvėje, koridoriuje įstrigusio
girtuoklio veblenimą ar nedrąsius smuiko garsus palėpėje.
Išsilukštenę,
atviri ir byrantys sienų dažų sluoksniai išlaisvina ir šių namų garsus ir
kvapus, šeimų istorijas ir namų likimus. Grynoji fotografijos abstrakcija jau
kitą akimirką tampa labai konkrečiu vietos pasakojimu, išbaigtu ilgaamžio
miesto naratyvu.
Kituose Lietuvos
miestuose tokio sodraus sienų palimpsesto tikrai neatrasime. Pritrūks dažų ir
tinko sluoksnių, neužteks laiko transformuotų spalvų, netikėtų jų dermių,
pelėsių ir suodžių lesūros, nesuskaičiuojamų rankų prisilietimų glazūros.
Visi šie laiko
nugludinti ar sušiaušti sienų fragmentai yra neįtikėtinai tapybiški. Tiksliau
sakant, tokius juos mums atveria autorius. Ypatingai delikatus spalvų balansas,
gęstančių, išnyrančių, pridengtų, sugludusių spalvinių dėmių kompozicijos iš
toliau labai primena gerai apgalvotą tapytojo kūrinį, labai tvirtą kompoziciją.
Žinoma, tokiam
įspūdžiui sukurti padeda autoriaus pastabumas ir tinkamai parinktas didelis
formatas, visus dažų pabrinkimus, nutekėjimus ir krešulius išryškinanti aukštos
rezoliucijos spauda ir tokiam vaizdui pritaikytas „akvarelinis“ popierius.
Žvelgiant į šias fotografijas sumirga visa abstrakčios tapybos istorija. Juo
labiau, kad neretai patys tapytojai sėmėsi įkvėpimo iš tokių, laiko nagais
išraižytų sienų vaizdų.
Beje, tyrinėjant
šias fotografijas iš labai arti, jų semantika keičiasi – tapybiškumui vietą
užleidžia itin raizgus, jau grafiškų, mikroskopinių peizažų labirintas. Taip
kasdienybės banalybė, nyksmas ir entropija transformuojami į smagius, optinius
žaidimus, į linksmas prasmių konversijas ir žvalgybinius nuotykius.
Kas būtų, jeigu
mes šituos spalvingus dažų sluoksnius prilygintume namų gyventojų kartoms,
jeigu šią persiklojusią, trupančią ir byrančią gelsvų, rausvų tinko, skiedinio,
plytų materiją palygintume su vienuolių, pirklių, nuotakų kaulais, jeigu
apdegusius dažų sluoksnius prilygintume tarp šių sienų vykusioms gyvenimo
dramoms, aistrų ugnims?
Manau, kad tai
įmanoma ir pateisinama. Šiose fotografijose labai taikiai sugyvena kultūrinis,
gyvenimiškas ir gamtinis sluoksniai. Maišydamiesi tarpusavyje jie kuria šiuos
įspūdingus raštus ir primena, kad svarbu ne tik tai, kas toli, bet ir tai, kas
yra čia pat, sienoje.
Beje, šios fotografijos priminė kitą garsųjį sienų
archeologą Brassai (Gyula Halász). Mes šį išskirtinį fotomenininką, visų pirma,
žinome kaip dekadentiško naktinio Paryžiaus gyvenimo metraštininką, tačiau jis
daug metų fotografavo ir Paryžiaus senamiesčio pastatų sienų faktūras,
įrėžimus, subraižymus, įrašus ir piešinius. Jis tokias sienų faktūras matė kaip
savotišką miesto fiziognomiką, kaip miesto dvasios ženklus, kaip pirmykščius,
mitologinius simbolius.
Dabar šios jo fotografijos apie tuometinio Paryžiaus dvasią
pasako daugiau, negu daugelis to meto gatvės vaizdų ar portretų. Sienos gyvos,
jos dejuoja, tyli, mato ir prisimena. Tik kartais ir mums patiems reikia jas
išgirsti, pamatyti ir prakalbinti.
Virginijus
Kinčinaitis
Fotomenininkas Saulius Saladūnas:
Fotografuoti
savarankiškai mokėsi nuo 1965 m. Parodose dalyvauja nuo 1978 m. Lietuvos
fotomenininkų sąjungos narys nuo 1989 m. Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m.
Trečia kadencija Lietuvos fotomeninkų sąjungos valdybos narys. Dalyvavo visuose
37 tarptautiniuose fotografijos seminaruose Nidoje. Surengė per 20 personalinių
parodų Lietuvos miestuose ir užsienyje. Darbai eksponuoti ir apdovanoti grupinėse
parodose: Japonijoje, Rusijoje, Čekijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vokietijoje,
Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV.
Lietuvos
fotomeninkų sąjungos aukso ženklas ir diplomas už kūrybinius nuopelnus. Darbai
spausdinti leidiniuose: „XX a. Lietuvos fotografijos antologijoje“;
„Atsisveikinant su XX amžiumi“; „Lietuvos fotografija vakar ir šiandien“;
fotografijų albumuose: „Dovana“; „PF“; kataloguose ir spaudoje. Išleistas
„Panevėžio albumas 50 savaičių“ (su Liudos Jonušienės tekstais. 2003 m.)
Pagrindinės
fotografijos kūrybos temos ir darbų serijos: „Provincija“ (foto etiudai);
„Kūnai“ (akto fotografija); „Vorkutlag“ (lagerių ir tremties vietos); „Su meile
Panevėžiui ir jo žmonėms“; „EU – fotopikselgrafija“; „Plokštumos“.
Prospekto fotografijos galerija,
Gedimino pr. 43, Vilnius.
Darbo
laikas: II–V 12–18 val., VI 12–16 val. Tel: +370 5 2618338