Filmų ir videodarbų programa „Žmogus. Materija. Mašina“ sudaryta Luko Brašiškio ir Leo Goldsmith

ŠMC kino salė, 2015 m. rugpjūčio 5–16 d.

„Aš esu kino akis, mechaninė akis. Aš, mašina, rodau jums pasaulį, kokį tik aš galiu matyti. [...] be laiko ir erdvės ribų, aš sujungiu taškus visatoje. [...] Mano kelias veda link naujos pasaulio percepcijos sukūrimo.“Dziga Vertovas

Nuo pat savo atsiradimo kinas tarpininkavo tarp žmogaus ir materijos: pirma, siūlydamas naują mechaninę viziją materialiam pasauliui pažinti, antra, suteikdamas naują optiką, skirtą išlaisvinti ar esmiškai perorientuoti žmogaus sensoriumą. Naujojo materializmo filosofijų banga, kilusi pastaraisiais metais, tėra naujausias momentas nuolatinės žmogaus, materijos ir mašinos trianguliacijos, susidūrimų ir hierarchijos nepastovumo permąstymų istorijoje. 

Pasitelkdama šiuolaikinius ir istorinius kūrinius – nuo rusų avangardo iki sensorinės etnografijos (sensory ethnography), struktūralistinio/materialistinio kino, videomeno ir kompiuterinės animacijos – filmų ir videodarbų programa siekia pabrėžti kino aparato prigimties kaitą ir jo nulemtus realaus ir materialaus pasaulio ekrane patyrimo kismus. Programoje apžvelgiama kino pretenzija tapti tobula mašina, išcentrinančia žmogaus atvaizdą, ir/ar steigiančia dialektinį ryšį tarp materialistinio kino ir žiūrovo kūno bei proto. Pabrėžiant fenomenologinę, politinę ir spekuliatyvią medijos technologijų įtaką, šiuose judančių vaizdų programos kūriniuose siekiama suprasti, kaip audiovizualinė medija permąsto pusiausvyrą tarp žmogaus ir materijos, tarp žmogiško ir gamtiško. 

Dalinamės antrosios savaitės programa:

ANTRA SAVAITĖ

Rugpjūčio 12, trečiadienis. „Vaizdo materialumai“, 65 min.

„Pajūrio zonos“ („Littoral Zones“), Sabrina Ratté, Kanada, skaitmeninis formatas, 6 min.

„Paralelė I-IV“ („Parallele I-IV“), Harun Farocki, Vokietija, 2014, skaitmeninis formatas, 44 min.

„Sausas statvamzdis“ („Suchy Pion“), Wojciech Bąkowski, Lenkija, 2012, skaitmeninis formatas, 13 min.

Skaitmeninės architektūrinės erdvės, gamtos ir realybės simuliacijos įgalina patekti į virtualius pasaulius per lėktuvų prieangius, koridorius, monumentus, žemės ir jūros peizažus. Ratté ir Bąkowski paverčia videovaizdus naujomis formomis ir erdvėmis, o Farocki savo paskutiniame užbaigtame kūrinyje pavaizduoja tikroviškumo kompiuterinėje animacijoje istoriją, kuri priartina paralelinį skaitmeninį pasaulį prie mūsų gyvenamojo.


Rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis. „Posthumanistinis kūnas“, 68 min.

„Neįtikėtina mašina“ („The Incredible Machine“), „Bell Labs“/„AT&T“, JAV, 1968, skaitmeninis formatas, 15 min.

„Intymus aštuonkojo gyvenimas“ („The Love Life of the Octopus“), Jean Painlevé, Prancūzija, 1967, 35mm, 14 min.

„Subraižyk laisvą būvį“, George Barber, UK, 1982, skaitmeninis formatas, 6 min.

„Trečiasis kūnas“ („The Third Body“), Peggy Ahwesh, JAV, 2008, skaitmeninis formatas, 9 min.

„Buvę modeliai“ („Former Models“), Benjamin Pearson, JAV, 2013, skaitmeninis formatas, 20 min.

„... peržengtos ribos, galingi susiliejimai ir pavojingos galimybės...“ Donna Haraway, „Kiborgo manifestas“ 

Painlevé intražemiškas mokslinės fantastikos kūrinys atsiranda tuo pat metu kaip ir „Bell Lab“ reklaminis filmas, Orsono Welleso balsu skelbiantis apie kompiuterinio balso gimimą (kuris dar prieš Kubricko HAL išmoksta dainuoti „Daisy Bell [A Bicycle For Two]“). „Subraižyk laisvą būvį“ – beprotiškai džiūgaujanti „scratch video“ estetikos transformuoto kūno vizija, gyvūno, mašinos, žmogaus ir videožaidimo personažo videosintezė, „besirimuojanti“ su Ahwesh „Trečiuoju kūnu“, kur pasitelkiant rastą medžiagą žmonės įsivaizduojami atsidūrę visai šalia naujojo Rojaus sodo. Galiausiai Pearsono spekuliatyvi biografija vaizduoja Robą Pilatusą iš „Milli Vanilli“ kaip korporacinį kloną pop kultūros paveikto žmonijos senėjimo amžiuje. 


Rugpjūčio 14 d., penktadienis. „Taki estetika“, 52 min.

„Skystieji kristalai“ („Cristaux Liquides“), Jean Painlevé, Prancūzija, 1978, 16mm, 6 min.

„Anatema“ („Anathema“), „The Otolith Group“, Didžioji Britanija, 2011, skaitmeninis formatas, 37 min.

„Sąvartynas 16“ („Landfill 16“), Jennifer Reeves, JAV, 16mm, 9 min.

„Vandens vaizdas yra tobula aplinka, kurioje judėjimas gali būti išskirtas iš pajudintojo, arba mobilumas iš paties judėjimo.“ Gilles Deleuze, „Kinas 1: vaizdinys-judėjimas“

Visi trys šiai programai atrinkti filmai siūlo retą galimybę pažvelgti į procesus, vykstančius žmogaus akiai paprastai nematomuose pasauliuose. Jean Painlevé naudoja mikroskopinę optiką dokumentuodamas slėgio ir temperatūros skirtumų veikiamų skystųjų kristalų formavimąsi, tuo tarpu „The Otolith Group“ mąsto apie taktilinį žmogaus ryšį su skystaisiais kristalais, kurie įdiegti į liečiamuosius ekranus, išverčiamus į kerinčios komunikacinio kapitalizmo (communicative capitalism) turbulencijos abstrakcijas. Jennifer Reeves „Savartynas 16“ pristato laipsnišką 16mm juostos fragmentų, palaidotų sąvartyne, vėliau iškastų, užpaišytų ir rodomų skirtingais greičiais, nykimą. Netiesiogiai paliesdami tokias temas kaip pasipriešinimas skaitmeninio kapitalo akseleracijai, į objektus orientuota ekologija, nežmogiški asambliažai, visi trys kūriniai atsiduria tarp dažnai kukliai vertinamos judančios materijos estetikos (aesthetics of materiality in flux) politinės, mokslinės ir fikcinės sričių.


Rugpjūčio 15 d., šeštadienis. „Darbas, materija ir laikas“, 60 min.

„Gamykla“ („Factory“), Sergei Loznitsa, Rusija, 2004, Digi Beta SP, 30 min.

„Kapitalizmas: vaikų darbas“ („Capitalism: Child Labor“), Ken Jacobs, JAV, 2007, skaitmeninis formatas, 14 min.

„Vienos rūšies“ („Single Stream”), Toby Lee, Pawel Wojtasik ir Ernst Karel, JAV, 2015, Blu-ray, 16 min.

Pradedant brolių Lumière'ų filmu „Darbininkai, išeinantys iš Lumière fabriko“ (1895), dirbančiųjų klasės ir darbo sąlygų reprezentacijos kino istorijoje turi gilias tradicijas. Šioje programos dalyje Sergei Loznitsa’os ir Keno Jacobo kūriniai, nors ir iš esmės skirtingomis priemonėmis, atkreipia dėmesį į darbininkų išnaudojimą. Loznitsa kviečia žiūrovą įdėmiai stebėti Rusijos darbininkus, skiriančius savo laiką kasdienėms pareigoms postsovietiniame metalo fabrike. Tuo tarpu Jacob naudoja nepaprastus stroboskopinės šviesos efektus, siekdamas skaitmeniškai atgaivinti stereoskopinę fotografiją, vaizduojančią XIX a. pabaigos Niujorko fabriko grindis, prigrūstas mechanizmų ir vaikų darbininkų. „Vienos rūšies“ – meditatyvus ir abstraktus dokumentinis kūrinys, filmuotas Jungtinėse Amerikos Valstijose esančioje atliekų perdirbimo gamykloje, įsteigia išcentrinį žiūrėjimo tašką, kuris fiksuoja žmogiškų ir nežmogiškų agentų darbą naujojo materializmo ir į objektus orientuotos ekologijos dvasioje.


Uždarymo vakaras
Rugpjūčio 16 d., sekmadienis. „Penktas lygis“, 106 min.

„Penktas lygis“ („Level Five“), Chris Marker, Prancūzija, 1997, Blu-Ray, 106 min

Chriso Markerio „Penktas lygis“ pasakoja moters istoriją, kuomet jai programuojant videožaidimą apie Antrojo Pasaulinio karo metu Japonijoje įvykusį Okinavos mūšį, ji netenka mylimojo. Kūrinys, kuriame sumišę esė filmo, dokumentikos ir mokslinės fantastikos žanrai, yra filosofinis trauminės atminties, tapatybės krizės ir ankstyvosios skaitmeninės kultūros apmąstymas. Derinant mokslinius ir futuristinius kompiuteriu generuotus vaizdus, filme nagrinėjamas ankstyvosios skaitmeninės informacijos funkcionavimas, ypač informacijos konstravimas ir organizavimas siekiant suprasti ir įprasminti praeitį, medijos ir turinio įtampa bei painus žmogaus ir kompiuterio santykis.

Daugiau informacijos: http://www.cac.lt/lt/other/general/15/7684 

Festivalyje „In Latino“ – nemokami filmai apie Kolumbiją

ŠMC kino salėje spalio 9–16 dienomis vyks devintasis festivalis „In Latino“ – Lotynų Amerikos dienos, kuriose šiemet ypatingas dėmesys skiriamas Kolumbijai. Ryškus ir svarbus šių metų akcentas – keliaujantis Kolumbijos audiovizualinių menų festivalis FIDAAC. Kasmet vis kitoje pasaulio vietoje vykstančio renginio atstovai šiemet nusprendė sujungti savo ir „In Latino“ jėgas. Festivalio metu bus parodyti 6 pilno metro filmai ir XX a. trumpametražių filmų retrospektyva, bus renkamas geriausias Kolumbijos trumpametražis filmas. Programoje siekiama atskleisti nepatogią Kolumbijos realybę ir šalies audiovizualinių menų istoriją, pristatyti jaunus, tačiau tarptautinėje erdvėje jau pripažintus režisierius.

Dramą „Aguonų laukas“ (Jardín de Amapolas, 2012) „In Latino“ žiūrovams pristatys pats režisierius Juanas Carlosas Melo Guevara. Filme pasakojama apie Emilio ir devynmetį jo sūnų, gyvenančius neramioje Kolumbijos teritorijoje, kurioje nuolat vyksta kovos tarp šalies karių ir partizanų. Priversti trauktis iš savo namų ir radę prieglobstį pas savo giminaitį, jie įdarbinami nelegaliame narkotikų gamybos versle. Narkotikų tema pratęsiama ir Niujorko režisieriaus Chriso Gude'o filme „Mambo Cool“ (2014), kuriame pasakojama apie tamsius didmiesčio priemiesčius, kur niekada neužklysta joks turistas. Filmo jungiamoji grandis – personažų aistra mambo šokiui, muzikai ir istorijai, suteikianti jų skurdžiam gyvenimui atgaivą ir prasmę.

Festivalyje pristatomas ir pirmasis dokumentalisto bei poeto Victoro Gaviria vaidybinis filmas „Rodrigo D. Gyvenimas be ateities“ (Rodrigo D. No Futuro, 1990). Filme pasakojama apie niūrų ir pilną pavojų gatvės paauglių iš Medeljino gyvenimą. Šis režisierius yra pirmasis Kolumbijos kūrėjas, kurio filmas buvo atrinktas į Kanų konkursinę programą. „Rožių pardavėja“ (La vendedora de Rosa, 1998) – tai kitas į Kanų konkursinę programą atrinktas V. Graviria filmas, pasakojantis apie gatvėje gyvenančią trylikametę Moniką. Jame pagrindinį vaidmenį sukūrusi aktorė Leidy Tabares dabar sėdi kalėjime už dalyvavimą nužudant vieną Medeljino taksistų. Filme vaidinęs Giovanni, Quirozas pats buvo nužudytas. Šio filmo mirusių aktorių sąrašas, deja, čia dar nesibaigia... taip liudydamas apie pavojų pilną Kolumbijos realybę.

Režisieriaus Marko Grieco dokumentiniame filme „Marmatas. Aukso kalnas“ (Marmato, 2013) užfiksuotas Kolumbijos Centriniuose Anduose esančio miestelio Marmato auksakasių gyvenimas, kurie beveik penkis amžius iš savojo kalno auksą išgauna primityviu ir jau pasenusiu būdu. Pagal dabartinius skaičiavimus, šis kalnas – tai vienas iš didžiausių likusių rezervų pasaulyje, į kurį pretenduoja didžiulė Kanados kasybos kompanija. Kitose kasyklose – apleistose druskos kasyklose, esančiose Karibų jūros pakrantėje vyksta itin vizualaus filmo „Besivaikant jonvabalius“ (Cazando Luciérnagas,2012) veiksmas. Kasyklas prižiūrinčio Manrikės darbas jam tapo puikiu pasiteisinimu izoliuoti save nuo pasaulio, kuris jam daugiau nebeegzistuoja. Tačiau atsiskyrėlišką Manrikės kasdienybę sutrikdo netikėtai pasirodęs šuo ir seniai matyta trylikametė dukra Valerija. Daugelio kino kritikų vertinimu, R. F. Prieto yra vienas talentingiausių šių dienų Kolumbijos režisierių.

Daugiau informacijos apie kino seansus: http://www.cac.lt/lt/kino_sale

Tarptautinėje konferencijoje apie kūną ir vaizdą bus kalbama kitaip

Rugsėjo 26-27 dienomis Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre įvyks tarptautinė tarpdisciplininė konferencija “Šešėlių scena: negatyvumas afektų, politikos ir estetikos kontekste” kurioje žinomi mokslininkai iš Lietuvos, JAV, bei kitų Europos šalių nagrinės vaizdo ir kūno santykį šiandieniniame pasaulyje.

Konferencijos dėmesio centre – žmogaus kūnas, jo santykis su seksualumu ir mirtimi,  bei tokį santykį lydintys paradoksai. Viena vertus, mūsų vizualinės erdvės perpildytos atvirai vaizduojamo kūno reginių, kurie formuoja mūsų jausmus ir aplinkos suvokimą. Kita vertus, šiuolaikinis menas ir mokslas nuolatos bando atvaizduoti ir apmastyti kūno būsenas, kurios nėra apibrėžtos dominuojančių estetikos normų, kurios peržengia matomą ir racionaliai suvokiamą kūno pavidalą. Tačiau kūniškasis perteklius – afektas – ir jo nereprezentatyvumas tampa esminiu šiuolaikinio meno objektu ir jį dažnai iš naujo pasisavina estetinė ir politinė sistema.

Konferencijos metu bus aiškinamasi, kaip meno, filosofijos ar kino įvykiai ar įžvalgos galėtų padėti kritiškai apmąstyti žmogaus kūno ir jo reprezentacijos potencialą ir ribas. Mokslininkų pranešimuose bus pasitelkiama ir nagrinėjama afekto teorija, kuri paskutinį dešimtmetį tapo vienu svarbiausių socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimų metodų, tačiau bus kalbama apie konkrečius gyvenimo reiškinius.

Konferenciją pradės žinomos Londono Goldsmito universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorės Lisos Blackman paskaita “Jausmų meditacija ir nereprezentatyvumas“.  Prof. L. Blackman aptars nereprezentatyvumo sąvoką ir  žmonių, kurie girdi balsus, santykį su tikrove. Tarp įdomiausių konferencijos pranėšimų  kultūros antropologo Abou Farman iš Prinstono universiteto (JAV) paskaita apie nemirtingumo technologijas ir vaizduotę bei lyčių studijų mokslininkės Eirini Avramopoulou iš Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) pranėšimas apie Stambulo transseksualų judėjimą ir pasirodymus. Konferenciją užbaigs garsios Ukrainos menininkės ir aktorės Utės Kilter performansas – istorija apie netikėtą Fluxus meninko Josefo Beuyso susidūrimą su Krymo totoriais.

Renginį organizuoja Lietuvos kultūros tyrimų institutas, jį remia Lietuvos mokslų taryba bei Šiuolaikinio meno centras.  Įėjimas laisvas.

Daugiau informacijos: http://lkti.lt/apie_mus/konferencijos.html